Kai kurie kunigai sako, kad jie nėra psichologai ir negali spręsti žmonių problemų. Iš dalies sutinku, bet kaip atskirti tą tokią trapią ribą, tarp Dievo ieškojimo per sunkumus (ir su kunigo palydėjimu) ir taip vadinamos "psichologinės pagalbos", kurią kunigas atsisako suteikti? Juk jeigu žmogus susidūręs su sunkumais, ieško Dievo, tai kodėl kunigas negali jam padėti, išklausyti?