Svarstymas truputėlį primena viduramžių teologų diskusijas kiek velnių telpa ant adatos smaigalio :)))
Ieškodami atsakymo galime judėti tam tikrais "žingsniais":
a) neįmanoma (ir negalima) skirstyti ar dalinti Jėzaus į tam tikrus "etapus". Prisikėlė tas pats Jėzus, kuris yra Kristus, kuris padaugino duoną, išgydė Petro uošvienę ir pasakė samarietei viską ką ji buvo padariusi. Atskirti Jėzų nuo Kristaus jau būtų erezija (kuri, beje, jau egzistavo Bažnyčioje pirmaisiais amžiais). Jėzaus gyvenime trijulė: Kančia-Mirtis-Prisikėlimas yra neatskiriamai susiję.
b) Todėl neįmanoma atskirti "kurio Kristaus" Kūną priimame Komunijoje. Tai tiesiog yra vieno ir to paties - įsikūnijusio, mokiusio, gydžiusio, skelbusio Evangeliją, kentėjusio, mirusio už mūsų nuodėmes ir prisikėlusio Viešpaties Kūnas :)
-x-x-x-
Antroji klausimo dalis iš tiesų yra atskiras klausimas.
Atsakymas gana paprastas - vien tik Jėzus, būdamas Dievas, galėjo prisiimti visų žmonių nuodėmes ir pasiaukodamas mirti už kitus žmones dėl jų nuodėmių. Tai apie ką Jūs kalbate yra vadinama užtarimu.
Žinoma, pasaulyje yra daugybė šio reiškinio formų (kartais - tiesiog nesveikų ar net eretiškų). Tačiau užtarti savo artimą esame pašaukti kiekvienas. Kaip ir anie keturi kurie praardę stogą atnešė paralyžiuotąjį pas Jėzų. Kartais užtarimas yra ne tik malda, bet ir ištvermė būnant kartu su tuo kuris kenčia ar yra atitolęs nuo Dievo. Kartais užtarėjas prisiima tam tikrą auką, kaip savojo užtarimo būdą.
Fanatizmo pavojus kyla tik tada, kai pametame iš akių Jėzų ir Jo Valią. Tada esame gundomi "susisvarbinti" ir pamiršti, kad Jis yra mūsų Išgelbėtojas, ir kad kiekviena mūsų auka telpa bei tampa veiksminga tik Jo Aukoje.
Gražu, kad gilinatės. Ieškokite ir toliau!
