Tikėjimo išpažinimas, kuris tiesiogine prasme nėra malda, nepasikeitė, tiesiog Bažnyčia turi dvi to išpažinimo formas. Pirmoji, trumpesnė, kurią visi vaikai mintinai mokosi, yra Apaštalų tikėjimo išpažinimas, kilęs iš Apaštalų laikų, nuo tada iki šiandien naudojamas pirmiausiai Krikšto apeigose, kai tikėjimo svarbiausi dalykai išpažįstami klausimų - atsakymų forma. Jis taip pat kalbamas Rožinio ir kitose maldose.
Krikščionybės aušroje buvo skirtingų nuomonių ir tikėjimo interpretacijų, pirmiausiai paties Dievo tema: kas yra Švenčiausioji Trejybė, koks dieviškųjų Asmenų santykis ir taip toliau. Todėl Nikėjos - Konstantinopolio Bažnyčios susirinkime buvo suformuluotas, papildytas ir patikslintas tikėjimo išpažinimas, kuriame vienareikšmiškai pabrėžiama, kad Sūnus yra tikras Dievas, ne vien žmogus, kad jis gimęs iš Tėvo, kad Šventoji Dvasia iš abiejų Tėvo ir Sūnaus kyla ir kiti svarbiausi dalykai, dėl kurių buvo nesutarimų.
Toji tikėjimo formulė buvo iš karto pradėta naudoti Mišiose, kad būtų pabrėžta kokio konkrečiai tikėjimo bendruomenė susirinko, su kuo ji vieninga. Taip šv. Mišiose ši tikėjimo išpažinimo formulė išliko iki dabar, o kitose apeigose ir maldose vartojamas Apaštalų tikėjimo išpažinimas.
Kai po II Vatikano Susirinkimo pamaldose buvo įvestos vietinės žmonių kalbos vietoje lotynų, Lietuvoje nebuvo galimybės išspausdinti Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo tekstus, kadangi religinės literatūros leidimas buvo labai suvaržytas, todėl Apaštalų Sostas buvo leidęs Mišiose naudoti trumpesniąją - Apaštalų - išpažinimo formulę, kurią visi mokėjo mintinai. Dabar jau ir Lietuvoje įsakyta per šv. Mišias naudoti ilgesnė Nikėjos - Konstantinopolio formulė, kaip visoje Katalikų Bažnyčioje. Visur kitur pasiliko trumpesnioji Apaštalų tikėjimo išpažinimo forma.
