Question

Į tikėjimo kelią daug lengviau atvesti savo bendraamžius (jaunimą) , negu suaugusius žmones. Jiems atrodo, kad esu per jaunas žmogutis ,kuris galėtų ką nors žinoti , patarti ... Visai neseniai buvo taip, kai vienas žmogus, kuriam jau per 40 metų(gana protingas, save laiko tikinčiu , nors i bažnyčią ateina tik kartą per mėnesį) pasakė: ,,man atrodo , kad praeitam gyvenime aš buvau toks ar toks gyvūnas" , kai išgirdau , tai man atrodė beviltiška ką nors sakyti ... Nes nemanau , kad manęs būtų išklausę ir nesutiktu su tuo ką aš pasakyčiau. ir nežinau ar verta stengtis tokiems žmonėms padėti keisti savo mąstymą, kai jie turi savo tvirtą nuomonę.

Answer 1

Ne patarimais, pirmiausia, turėtume keisti žmonių mąstymus. O ir apskritai, ne mūsų teisė keisti žmonių mąstymus ir pačius žmones, nes ir patys esam žmonės. Dažniausiai tada imam keisti kitus pagal savo paveikslą ir panašumą, o ne pagal Dievo. Mūsų reikalas yra ne įtikinėti, ne įrodinėti, bet... liudyti. Tikėjimas skelbiamas liudijimu pirmiausia. Savo (kitokio) gyvenimo liudijimu. Tada, jei kitam kils klausimų, kaip Tau pavyksta vienoj ar kitoj situacijoj išstovėt, nenuplaukt pasroviui ir pan., tuomet būkite "visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį." (1 Pt 3,15).

Būkim ne tiek mokytojai, kiek liudytojai. :)

Dieve, padėk! +