Tiek Bažnyčia, tiek ir valstybė santuoką laiko "viešuoju", t.y. ne asmenišku, bet visos bendruomenės institutu, jai suteikia atitinkamą pagarbą, apsaugą ir globą. Todėl ir valstybė ir Bažnyčia tokiai sąjungai pateikia atitinkamus reikalavimus ir nustato tos sąjungos įtvirtinimo formą, visai nepriklausomai nuo to, ką besituokiantieji būtų vienas kitam pasakę privačiai. Todėl iki kol sužadėtiniai ar sugyventiniai savo sutikimo nepareiškia pripažinta forma, jie nėra įteisinami ir nėra pripažįstami kaip šeima nei valstybėje, nei Bažnyčioje. Bažnyčios atitinkama forma (iškilminga priesaika teisėto atstovo ir liudininkų akivaizdoje) nepatvirtintas besituokiančiųjų susitarimas nėra laikomas santuoka, o tuo pačiu nėra sakramentas ir nėra palaimintas Dievo.
Kaip galima suprasti, Dievą Jūs tikite, Bažnyčios palaiminimas Jums svarbus ir esate pasiryžę toliau laikytis to, kas prisiekiama Bažnyčios santuokinėje formoje: visą gyvenimą vienas kitą mylėti, būti ištikimiems, gerbti ir neapleisti. Nėra kliūčių kreiptis į Bažnyčią savo ryšio įteisinimo ir gauti palaiminimą bei pradėti gyventi Dievo malonėje.