Neseniai atlikau išpažintį. Žinau, kad per išpažintį nėra būtina sakyti lengvų nuodėmių bet patartina. Tad kunigui pasakiau lengvą nuodėmę, bet, man regis, jis jos nesuprato. O paaiškinti neišdrįsau. Paskui pagalvojau, kad tai lengva nuodėmė, tad ir nėra labai būtina. Vis dėlto, kankina klausimas ar tai nebuvo šventvagiška išpažintis?