Meldžiuosi palyginus labai dažnai, paprastame pasauliečio gyvenime, praktikuoju maldą jau kelerius metus, tačiau melsdamasi Tikiu jog Dievas išklauso mano maldas su kiekviena diena ir po truputi, galėsiu turėti trokštamus dalykus (panaikinti kliūtis, kurios nėra iš gėrio) bei mažinti savo ydas. Malda mane įkvėpia,ir man reikalinga, be jos būnu nestipri, be to jaučiuosi įsipareigojusi, ir bent tokiu būdu melsdamasi ir už artimuosius galėdama padėti jiems.. be to tikiu, jog kasdienine malda galima palaikyti santykius su žmogumi, juos stiprinti.
Ar šis požiūris yra geras ir ar jis realus?
Ačiu už atsakymą.