Question

Nebesuvokiu ką daryti. Musų tikinčiųjų jaunimo bendruomenė yra labai maža, einančių į Bažnyčią aplamai galima sakyti nėra. Norisi pereiti į didesnę bendruomenę. Na ir daug kas pasišaipo, kad einu, kad tikiu, kad priimu sakramentus. Tiesiog plyšta širdis, kad yra daug  "aklų" žmonių. Ir jaučiuosi kalta, kad negaliu atskleisti savęs, lyg kažko prisibijau. Negaliu pakęsti "pilkojo sindromo", kurį turi kiekvienas žmogus, kiekvienas nori būti krūtesnis už kažką. Norisi įnešti kuo daugiau santarvės į šią Žemę, bet kaip. Tai neįmanoma tokiame užburtame rate. Galbūt tai tik paauglystės trikdžiai manyje.Ačiū už atsakymą

Answer 1

Gal tai, ką pasakėte, yra būdinga paauglystei, tačiau tai nėra trikdžiai, o gyvenimiški klausimai. Ateina laikas prisistatyti pasauliui ne tuo, kuo mamytė aprengė arba ką išmokai, bet savo asmenybe, pasirinktomis idėjomis, vertybėmis ir siekiais. Daugelis paprasčiausiai nueina lengviausiu keliu, kur nereikia nei galvoti, nei stengtis, nei už savo pasirinkimus atsakyti. Tuo ir skiriasi miniažmogiai nuo asmenybių. Nieko nuostabaus, kad būna sunku pasipriešinti ir savo poziciją apginti, tiesiog šiandien per maža jėgų, išminties, gal narsumo, tačiau svarbu aiškiai apsispręsti ir bent jau vienai sau žinoti, kas yra brangu ir sava, o kas - svetima. Ateis laikas, kai jėgos sustiprės ir savo poziciją galėsite geriau apginti, labiau paskleisti, kitus patraukti.