Garbė Jėzui Kristui,
prieš trejus metus atostogaudama prie jūros susipažinau su jaunuoliu, jis papasakojo ,kad studijuoja seminarijoje, aš taip pat esu tikinti, todėl mes keletą dienų vaikščiojome prie jūros, kartu į bažnyčią, leidome laiką kavinėse, daug bendravome, viskas buvo draugiškai ir paprastai. vėliau mūsų ryšys nutrūko ir dviejus su pusę metų jo nemačiau, buvau rami, tiesiog pagalvojau, kad sunku palaikyti ryšį ir nieko tokio, paleidau jį. tačiau pavasarį mudu ir vėl susitikome, po beveik trejų metų nesimatymo. labai linksmai pasikalbėjome, pasijuokėmė, buvo labai miela susitikti. tačiau vėliau grįžus namo nusprendžiau atnaujinti su juo ryšį ir šįkart jo nepaleisti, o bendrauti. pasikviečiau per soc. tinklus draugauti, kartais susirašydavome kaip kam sekasi. tačiau maždaug po mėnesio jis parašė, kad jaučia man kažką, kad jam sunku, kad jis abejoja dėl savo pašaukimo. aš išsigandau, nes pajutau kad galbūt išvedu jį iš kelio, sukeliu pagundas, todėl atsiribojau. nekereipiau dėmesio į tai ką jis parašė ir nusprendžiau daugiau nebebendrauti . tačiau po kelių mėnesių per bendrus pažįstamus supratau jog artėja jo diakonystės šventimai, jam labai sunku, jis atsiribojo nuo žmonių , užsisklendė, su niekuo nebebendrauja. parašiau jam , tačiau jis nebenorėjo kalbėti apie jausmus, paprašė palikti jį ramybėje, nes jam ir taip labai sunku. nuo spalio daugiau su juo nebedravau. daug meldžiausi, ėjau išpažinties, atrodė, kad jį paleidau. bet suprantu, kad man jis brangus, kaip draugas, jis geras žmogus, o kankinasi dėl manęs. labai noriu jam parašyti,pabendrauti , paklausti kaip jis, tačiau bijau, kad galbūt išvesiu jį iškelio, sukelsiu abejonių ir tik dar labiau viską pabloginsiu. nerimauju dėl jo, bet bijau nesukelti jam dar daugiau skausmo. žinau, kad malda labiausiai padeda, bet aš vis nerimstu. mano klausimas --- ar labai nusidėsiu, jei parašydama jam sukelsiu prisiminimusi ir norėdama nuraminti save žinodama, kaip jis gyvena, sukelsiu jam skausmą ir galbūt abejonių dėl pašaukimo.
