Savo pirmąjį susitikimą su Jėzum suvokiau per savo Močiutės laidotuvių Mišias. Va, kaip Emauso mokiniai - visą dieną keliavo ir tik vakare laužant duoną atpažino. Pirmas (ir svarbiausias) mano susitikimas su Juo buvo kaip su Gerąja Naujiena apie kūno iš numirusiųjų Prisikėlimą. Mano liudijimas yra čia: http://www.klauskkunigo.lt/214/kokios-prie%C5%BEastys-l%C4%97m%C4%97-kad-tapote-kunigais
Dar tokių ženklesnių susitikimų būta pradedant pasiruošimą kunigystei (pvz. per vienas atsinaujinimo dienas Kaune bei tų pačių, berods, metų sekminės Kretingoj (jei ne Kaunas, nebūt ir Kretingos), kuomet atradau savo pranciškoniškąjį pašaukimą bei įgavau daug entuziazmo tikėjime. Pamenu ir pirmus kunigystės metus, kada sutikau Jėzų tamsoj, dykumoj. Visi metai buvo tamsos, kančios patirtis. Ypač pamenu dvi naktis tame laikotarpy, kuomet juoda buvo ir tuo pačiu labai jaučiau Jėzaus (tik Jo vardą ir tegalėjau šauktis) artumą (negaliu to nupasakot): Jono Pauliaus II mirties naktį ir Benedikto XVI išrinkimo naktį. Tačiau tai jau labai asmeniška...
Visokių patirčių. Ale vis ieškau. Negali sakyt, kad sutikai ir viskas.
Susitikimas su Dievu, su gyvuoju Dievu keičia gyvenimą. Iš to ir gali suprasti, kad jį sutikai.
Susitiksi tikrai, jei ieškosi gyvojo Dievo, jei ieškosi gyvo santykio su Kristum, o ne tik stengsies būti mandagus, geras, nieko blogo nedarantis, religingas ir t.t. - tobulas. Be to santykio netapsi tobulas, kad ir kaip stengsies.
Ir neduok, Dieve, kad kada nors nustotum Dievo ieškoti sakydamas, kad radau Jį, pažįstu, viską žinau apie Dievą.... Tada prasideda nuosavo teisumo apraiškos, kitų kaltinimas ir teisimas.... net puikybė. Ar tai santykio su gyvuoju Dievu vaisiai? :)
