Question

Sveiki,

Nutiko taip kad Dievas mane pažadino maždaug prieš metus. Kaip dabar suvokiu tai tik per Jo stebuklą perskaičiau Šv.Raštą ir įtikėjau. Iš pradžių viskas buvo labai puiku, turėjau tokią ramybę kokios gyvenime neesu turėjęs, pradėjau visus mylėt, į viską kitaip žiūrėt, pasikeitė draugai, pomėgiai ir dar daug ką manyję Viešpats per tą laiką pakeitė. Tame laikotarpyje turėjau tam tikrą patyrimą kai man prieš atsibundant kažkas "į mane" supyškino keletą sakinių labai švarios "informacijos" ir pamenu kad man visa ta "informacija" buvo tokia nuostabi kad aš net išsižiojau nes suvokiau kad tai ką man "pasakė" mano žemiškas protas nesugeba suvokt o dvasia viską puikiai suvokė. Nuo tada pradėjau domėtis kas ir kaip ir priėjau prie to kad tikintys turi beveik kasdien "girdėt" Šv.Dvasią ir būt jos vedami ir daryt viską pagal Dievo valią o ne pagal savo nuožiūrą nes kitaip viską darydami savo nuožiūra męs tampame stabmeldžiais. Jono Evangelija 10: "25 Jėzus jiems atsakė: “Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. 26 Bet jūs netikite, nes jūs­ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau. 27 Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. 28 Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos." arba Jono Evangelija 10: "3 Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. 4 Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. 5 O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso”. 6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia." Supratau ką reiškia "mano avys girdi mano balsą" ir ką reiškia Jėzaus žodžiai kad Tėvas yra Jame - tai reiškia kad Jis girdėdavo Tėvo balsą t.y  Šv.Dvasia kuri buvo Jame Jam kalbėdavo ir duodavo nurodymus kiekvienai dienai ir pasiūsdavo Jį ten kur reikėdavo ir Jis paklūsdavo Tėvui visu 100%. Tai męs dabar lygiai taip pat turime "girdėti" Jėzų nes Jis pasakė Jono Evangelija 20: "21 Jėzus vėl tarė: “Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu”." Mes darome kas mums labiausiai patinka, mes evangelizuojam tik tuos kurie mums pasirodo to verti, einam ten kur mums patinka, bendraujam dažniausiai su tais kurie mums patinka. Taip męs niekada neužaugsim ir nesustiprėsim, o kai siunčia pats Viešpats tai Jis siunčia ten kur męs mažiausiai norim bet tik taip Jis mus išlavins ir sustiprins kol tvirtai atsistosim ant mūsų išgelbėjimo Uolos. Nuo to laiko kai pradėjau ieškoti tos "realybės" ir domėtis kame yra tikra teisybė mane pradėjo atakuoti įvairios mintys kurių kaip ankščiau atrodė jau buvau atsikratęs ir jos nebekankino. Retkarčiais sapnuose užpuola didelis blogis, laiko mano dvasią, tarsi suparalyžuoja net prakalbėt sapne negaliu - tada tenka šauktis Jezaus mintimis. Dažnai išlenda iškrypę seksualiniai sapnai dėl kurių kankinuosi nors ir suprantu kad čia nelabasis man juos pakišinėja, ir dar daug kitų dalykų. Suprantu kad visa tai su laiku bus dar sunkiau nes nelabasis visai nenori kad turėčiau tiesioginį bendravimą su Kristumi. Norėjau paklausti ar ir jums taip kadanors buvo ? Ar tai noramalu ? Kaip lengviau visa tai ištvęrt ? Ačiū už atsakymą.

Answer 1

Tie kurie atsiverčia būdami brandesnio amžiaus, beveik visada išgyveną tą atsivertimo euforiją. Tai siejama su Šventosios Dvasios veikimu žmoguje. Tačiau tame, manau, yra ir psichologinių veiksnių. Juk jei žmogus staiga suvokia, kad jo gyvenimas turi prasmę, kad jis yra besąlygiškai mylimas, vertingas, gražus svarbiausiojo Asmens akivaizdoje ir t.t. - tokio džiaugsmo jau niekaip neužtvenksi :)

Kita vertus visa tai - emocijos. Kurios neišvengiamai praeina. Panašiai kaip žydai, kurie labai džiaugsmingai leidosi išvedami iš Egipto (t.y. nuodėmės?) vergijos ir pataikė į... dykumą :)

Todėl Bažnyčia ir kalba apie bendruomenės būtinybę. Žmogus kuris susiduria su pirmosiomis "sausromis", prasibraus pro jas žymiai lengviau būdamas kartu su panašiais į save, negu kovodamas vienas.

Dykuma krikščioniškojoje mokinystėje neišvengiama. Nes jei mes esame pašaukti tapti panašiais į Kristų, tai reiškia, kad Jis mus mokys apkabinti Kryžių. Taigi, kelio pabaiga bus manojo ego [savivalės, ambicijų blogąja prasme ir t.t.] mirtis, kad pagaliau per Kristų tapčiau pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Kaip "irkluoti" dykumoj? :)

Keletas dalykų (atsakinėsiu iš katalikų varpinės):

• nuoseklus sakramentinis gyvenimas - išpažintis kas mėnesį (geriausiai - pas tą patį kunigą, kad nebūtų slapstymosi ir išsisukinėjimo, kai bus gėda dėl besikartojančių nuodėmių) ir Komunija kiekviena proga (ne rečiau kaip kas savaitę). Šis buvimas labai arti Jėzaus duos jėgų ir nuolankumo kovoje su nuodėme.
• gera jumoro dozė. Sugebėti nusišypsoti žvelgiant į savo maivymąsi, išsisukinėjimus ir melagystes - visada gerai. Tai leidžia nesusirgti lėtine depresija :)
• bendruomenė. Parapijos čia gali ir neužtekti, nes joje dažnai būna daug anonimiškumo, nesirūpinimo vieni kitais... Reikėtų ieškoti glaudesnio ryšio, bendraminčių, kad būtų galima vienas kitą "panešti".
• Įsikalti į galvą ir į širdį, kad tai kas vyksta yra vienareikšmiškai GERAI. Be dykumos nėra Pažado Žemės. Šis sunkumas yra progreso - draugystės su Jėzumi gilinimo - ženklas. Todėl bandyti ieškoti anos "pirmosios" būsenos būtų klaida ir praradimas. Įsimylėjimo laikotarpis baigėsi, artinasi sužadėtuvės :) O tai jau reiškia ne vien meilės laiškus, bet ir Sužadėtinio gimines bei artimuosius :)))

Viešpats telaimina ir telydi. Skaityk Bibliją su šiais klausimais širdy. Siūlyčiau pabandyt nujkeliaut su žydais iš Egipto iki Izraelio (pradėk nuo Išėjimo knygos 3 arba 13 skyriaus).