Question

Kodėl Dievas man leidžia kilti didelėms ir smarkioms pagundoms? Piktasis neduoda man ramybės "kiša" visokias nuodėmingas mintis - ypač patikėti prietarais ar ir vykdyti prietaringus vykdymus ir teisti kitus. Kartais taip sunku joms priešintis, kad imu ir pritariu, o paskui nusimenu "kodėl man taip?" Praktikuoju dažną išpažintį - dažniausiai kartą į savaitę,meldžiuosi rytą, vakarą. Kodėl gi Dievas man tai leidžia?..

Answer 1

Per dažnai einate išpažinties. Per dažną išpažintį dažniausiai skatina paslėptas noras "pasidaryti šventumą pačiam", o per dažna išpažintis tokį norą dar labiau stiprina, žmogui pačiam nesuvokiant. Galiausiai, įsitikinant, kad vis tiek pasilieki pažeidžiamu ir praktiškai visada sužeistu žmogumi, kyla noras ieškoti kaltų: arba velnias per daug gundo, arba Dievas per daug jam leidžia, nes aš juk negaliu turėti kaltės: taip dažnai einu išpažinties.

Reikėtų pasistengti išdrįsti praktiškai pripažinti savo žmogišką silpnumą ir nesibaidyti savęs pačios. Dievas Jus ir tokią myli, svarbu, kad nepritruktų geros valios ir protingo kiekio kasdienių pastangų. Išpažinties reikėtų eiti ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, nebent atsitiktų tikrai sunki nuodėmė, t.y. pilnai suvokiant ir tikrai norint būtų padarytas didelis blogis. Jūsų atveju jei dėl to abejojama - laikytis nuomonės, kad nuodėmė lengva ir be eilės išpažinties neiti. Abejones taip pat aiškintis per mėnesinę, o ne per neeilinę išpažintį. Dievui padedant, turėtumėte pradėti sveikti.