Sveiki,
su vyru santuokoje gyvenu 6m, turime 2 vaikus. Vaikai mūsų šeimoje mylimi, norėtume ateityje (kol kas ne dabar) ir dar vieno. Taigi lyg ir būtume atviri gyvybei, bet...ne iki galo.
Mano vyras nėra praktikuojantis katalikas, labiau "proginis", kartais prikalbėtas bažnyčioje apsilanko ir kokį eilinį sekmadienį, bet ne dėl asmeninio noro, o dėl to, kad namuose būtų ramu. Taigi ir bažnyčios pozicija šeimos planavimo reikaluose jam nėra nei įdomi, nei tuo labiau autoritetinga. Kalbėjomės apie įvairias šeimos planavimo priemones ne kartą: vieningai sutarėm, kad kontraceptinės priemonės mums nepriimtinos (visgi mudviejų argumentai skirtingi: iš jo pusės-dėl hormonų įtakos sveikatai, nepatogumo ir t.t., mano - pirmiausia dėl moralinio aspekto, o paskui ir dėl visų kitų), "bandėme" natūralų šeimos planavimą. "Bandėme" parašiau kabutėse, nes sąžiningai skaičiavau dienas, stebėjau save gal daugiau nei pusę metų ir viskas veltui, nes mano mylimas vyras nei karto nepasitikėjo mano skaičiavimais ir mūsų meilės šventės kulminacija arba sukeldavo įtampą ir pasibaigdavo susierzinimu, arba baigdavosi atskirai (šiuo atveju, vyras patenkintas, o aš-ir taip, ir ne, nes širdy jaučiu, kad elgiamės negerai...). Kadangi ateityje abu norime ir trečio vaikelio, prašau vyro pabandyti sugrįžti prie NŠP, nes net jei toks planavimas mums ir nepasiteisintų, juk esame pasiryžę trečiam... bet jis apie tokias "nesąmones" nė girdėti nenori.
O mūsų lytinis gyvenimas ir toliau vyksta nei kartu, nei atskirai. Pradedam kartu, baigiam po vieną. Lyg ir bandžiau save guosti, kad toks elgesys yra vis geriau, nei kontracepcijos naudojimas, ar tuo labiau šeimoje kylanti įtampa dėl nepasitikėjimo NŠP, o ilgainiui galbūt ir nuo susilaikymo-dėl nenoro patirti vėl tas pačias naudos neduodančias diskusijas. Bėgant laikui net ir pradėjau prie to priprasti ir taip labai nebesisieloti. Per išpažintį (kurią stengiuosi atlikti mažiausiai keletą kartų per metus) apie tai visada pasisakau, bet niekada nesu sulaukus kokio detalesnio komentaro... Iki praėjusio sekmadienio išpažinties, kai kunigas atkreipė dėmesį, kad tai yra viena iš sunkiųjų nuodėmių ir po kiekvieno tokio karto yra privalu atlikti išpažintį ir tik tada galiu priimti Komuniją (o iki tol ją priimdavau kiekvieną sekmadienį...) Ir taip vėl susikrėtė mano ramybė iš pagrindų. Nerandu išeities savo situacijoje, nes suprantu, kad viena sprendimo ir nerasiu. Vyras nesupras... o ir ėjimas kiekvieną sekmadienį išpažinties su ta pačia nuodėme... na irgi ne sprendimas. Liūdna būtų ir sekmadieniais gyventi be šv. Sakramento...
Norėtųsi Jūsų platesnio komentaro ir kokios nors paguodos.
Ačiū!
