Question

Comments

Laba diena,

norėčiau pakomentuoti ką esu skaičiusi apie sielą ir dvasią URANTIJOS knygoje. Esu girdėjusi kad katalikų bažnyčia  šios knygos nelabai pripažįsta, tačiau vis tiek pateikiu susipažinimui: Dvasia - tai Dievo-Tėvo fragmentas žmogaus prote (kurį šioje epochoje praktiškai turi kiekvienas normaliai išsivysčiusių smegenų individas - vadinama Minties Derintojas- pasiekia žmogų apie 5-uosius jo gyvenimo metus). Žmogaus AŠ (ego) - turėtų pajausti šį fragmentą savo viduje (t.y išgirsti dievo balsą). Jeigu tai įvyksta ir žmogus iš ties pradeda garbinti Dievą  tobulėti (nesavanaudiškumas, MEILĖ Dievui ir žmonėms ir kt.) tada jo Aš veikiant Minties derintojui ima formuoti Sielą kuri yra dar tik potencialiai nemirtinga (turi praeiti dar daug tobulėjimo etapų - kol Aš tampa dvasia). Jeigu žmogus  absoliučiai ir galutinai atmeta Dievą - jį palieka Minties derintojas, jokios Sielos jis nebegali formuoti ir po mirties grįžta į gamtos pasaulį, visatoje ir Dievo siekime išnykdamas kaip individas.  Taigi svarbiausia kad mūsų Aš (asmenybė) išgirstų Dievo balsą ir iš žemos, gyvuliškos prigimties augtų iki Dieviškojo Ego. Taigi sielą gali formuoti tik  įtikėję ir nuolatos tobulėjantis individai. URANTIJOJE taip pat teigiama kad Jėzus Kristus, kurį matė apaštalai bei kiti žmonės taip pat buvo Sielos kūne (ten vadinama morontiniame pavidale). Atleiskite, gal tai atrodo per daug naujaamžiška, bet ar tai neatitinka kažkokia prasme  krikščioniškų teiginių: „kiekvienam pagal jo tikėjimą“,  arba „turintis ausis tegul klauso“.

Answer 1

oi... labai platu...

gal pabandysiu trumpai ir kuo aiškiau.

Siela - tai gyvybės pradmuo žmoguje. Šventraštyje ji vadinama "gyvybės alsavimu" ar tiesiog "gyvybe". Tokiu atveju akivaizdu, kad Siela (bent jau pagal Biblijos mokymą) yra mirtinga - po mirties ji tiesiog išnyklsta, nes jei neišnyktų, tai žmogus niekad nemirtų kūniška mirtimi :) Visi būtų Kalniečiai net nekapodami vieni kitiems galvų :)))

Dvasia - tai jau kažkas grynai dieviško. Kažkas, kas yra tik Jo. Ir būtent šia dovana Jis nusprendė pasidalinti su žmogumi. Hebrajiškas žodis yra "Ruach" - vėjas, dvelkimas. Ši Dvasia yra nemirtinga, nes ji - dieviška.

Dabar reikėtų klausti - tai kas tada "gyvena" žmoguje - siela ar dvasia? :)

Truputėlį pavojinga yra šias dvi atskirti, nes iš tikrųjų mumyse egzistuoja be galo glaudi ir neperskiriama sielos ir dvasios vienybė. Todėl kai kurie mokytojai netgi siūlo sakyti, kad žmoguje yra ne dvasia ir siela, bet dvasinė siela. Taip darydami skirtumą tarp gyvūnų (vien tik) sielos ir žmogaus sielos bei dvasios vienybės.

Apaštalas Paulius, bandydamas išreikšti begalinę gelmę, kurią pasiekia Dievo Žodis žmoguje kalba apie vietą kurioje "atsišakoja" siela nuo dvasios. Tai - grynai retorinė figūra, kuria jis bando pasakyti, jog Dievo Žodis persmelkia visą žmogų - ne tik kūniška, bet ir dvasine prasme - jo įpročius, jo meiles ir neapykantas, jo atmintį, jo laisvę ir t.t.

Šioje vietoje akivaizdu, kad lietuviškame kasdienybės žodyne yra painiava :)

Sakydami "siela" mes iš tikro kalbame apie "dvasinę sielą" ar netgi apie "dvasią" (tai, kas žmoguje nemirtinga). Dar daugiau painiavos kelia terminas "vėlė", bet tai - jau kito klausimo sritis :)