Ar Biblijoje nekalbama apie karmos dėsnį?

Paklausė anonimas Rugsėjo 22, 2011 Tema: Biblija
Kaip reiktų aiškinti šias eilutes: "Ir VIEŠPATS praėjo prieš jį, tardamas:„VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“(Iš 34, 6-7)?
Jei tai ne karmos desnis, tai kas tuomet?
Susijęs su atsakymu į klausimą: Ar tai nepatvirtina reinkarnacijos?

Atsakymų: 1

Atsakė bralgis Rugsėjo 24, 2011

Karmos teorija yra absoliučiai svetima Biblijai.

Derėtų į tai pažvelgti įdėmiau.

Pati karmos teorija, į ją pasigilinus, yra nesibaigiantis žmogaus baudimo ciklas.

Paaiškinu - karmos teorija sako, kad jei žmogus "prisidirba" šiame gyvenime, tai jis tada privalo gyventi dar kartą, kad "išsivalytų" savo karmą ir pagaliau pasiektų nirvaną. Tačiau iš tiesų tai tegali būti teorinis modelis, nes realiai - jei žmogus prisidirba vienam gyvenime, tai dar kartą gyvendamas jis ne tik kad nesugebės atsiteisti už visas anam gyvenime padarytas blogybes, bet dar pridirbs ir naujų! Ir tai reiškia, kad jis turės gyventi dar kartą. Vien tam, kad... prisidirbtų dar daugiau!!!

Galiausiai vienintelis atsakymas į šią karmos praktinę problemą ko gero būtų - gyventi ir nieko neveikti! Nes atseit "kas miega, tas nenusideda" :) Taigi, reikėtų pradėti valgyti tik tiek, kad palaikytum gyvybę, sėdėti lotoso poza, susirasti žmogų kuris po tavimi išvalytų tai kas lieka po valgio ir... laukti nirvanos :)

Šiek tiek ironizuoju :) Bet taip tiesiog bandau parodyti, kad karmos teorija graži tol, kol į ją nepasigilini :)

Pvz. - kas iš tiesų yra toji "karma" kuri keliauja per gyvenimus? Jei nelieka jokių asmenybės bruožų, jei nėra atminties - argi galime sakyti, kad tą naująjį gyvenimą pradeda tas pats asmuo? :))) Jeigu iš ano nieko nebeliko tik kažkas kas neturi jokių bruožų, kurie jį sietų su anuo - tai argi šitas begali būti anas? :))) Ir tada - jeigu iš ano asmens nieko nebeliko, kodėl aš - kuris esu asmuo! - tuiu kentėti už ano blogybes?

-x-x-x-

Atsakant į klausimą reikėtų pirmiausia pasakyti, kad Biblija ir karmos teorija priklauso dviem skirtingiem pasauliam su labai skirtingais pamatiniais suvokimais.

Kultūra kurioje gimė karmos teorija šį pasaulį kuriame gyvename laiko maja - iliuzija, netgi blogiu. Iš jo reikia išsivaduoti. Asmuo turi "ištirpti" nirvanoje. Tikslas galiausiai yra visiškas asmenybės išnykimas.

Tačiau tai absoliučiai svetima Biblijos pasauliui, kuriame matome, jog Dievas sukuria pasaulį ir sako apie jį: "labai gerai"! Matome žmogų, kuris yra asmeniškas ir tas jo asmeniškumas yra labai gerbiamas Dievo. Biblijoje randame tiesą, kad žmogus yra ne besisukantis baudžiančių(?) atgijimų rate, bet paskirtas amžinajam gyvenimui. Kad ne pats žmogus turi atsiskaityti už savo nuodėmes (nes iš tiesų - nė vienas negalime sunaikinti nė vienos savo nuodėmės), bet jis yra išgelbėtas Jėzaus Kristaus - Gyvojo Dievo Sūnaus Krauju. Taipogi, kad prisikelsime ne tik su atmintimi bei asmenybės bruožais, bet ir su (perkeistu) savo kūnu!

Šie du pasauliai - vienas blogasis iš kurio reikia išsivaduoti ir išnykti, bei kitas - geras ir gražus, kurį reikia globoti ir kuriuo reikia džiaugti, kuriame reikia gyventi ir per jo tobulumą atpažinti Kūrėjo grožį, kuriame esame pakeleiviai kurių tikslas - amžinasis mūsų asmeniškas gyvenimas bei bendravimas meilėje su Dievu kuris yra Asmuo - šiedu pasauliai beveik neturi sąlyčio taškų. Tarp jų nėra beveik jokio bendrumo.

Prisikėlimas iš mirties, kuris vyksta vieną kartą, yra unikalus, kuriame išsaugoma žmogaus asmenybė bei atmintis ir kuris veda į bendrystę su asmenišku Dievu yra visiška priešingybė begaliniam karmos "reanimacijų" ratui, kur ištrinama riba tarp žmogaus ir gyvulio, asmuo galiausia tampa egoistu, besirūpinančiu tik savo paties išgelbėjimu ir verčiamu "nusispjauti" ant šio pasaulio, nes jis yra bausmės vieta.

-x-x-x-

Jūsų cituojamoji ištrauka atspindi ST suvokimą, kad amžinasis gyvenimas tam tikra prasme yra "paslėptas" žmogaus palikuonyse. Žmogus "gyvena amžinai" savo vaikuose, anūkuose ir t.t. Šioje vietoje gimsta suvokimas, kad savuoju elgesiu aš kuriu ne tik savo paties, bet ir savo oalikuonių bei savo Tautos gyvenimą. Nes mano gyvenimas galiausiai tampa palaiminimu (arba prakeikimu) kitiems.

Autorius labai gražiai parodo, kad Dieve gailestingumas tarsi "nusveria" teisingumo svarstykles silpno žmogaus naudai :) Gailestingumas lydi iki tūkstantosios kartos, o bausmė - viso labo iki ketvirtosios. Tai hebrajiško mentaliteto būdas pasakyti: "Viešpats yra be galo ištikimas tiek savo gailestingumu, tiek savo teisingumu".

Apie karmą čia tikrai nėra nė užuominos. Nes juk kalbama ne apie tą patį žmogų ar kažkokią jo liekaną (kuri ir turėtų būti vadinama karma), bet apie jo palikuonis - taigi, kitus žmones. Tarp karmos teorijos egoizmo ir individualizmo bei Biblijos pasaulį persmelkiančio kvietimo į bendrystę bei atsakomybės už savo artimą prisiėmimo žioji tikra bedugnė :)

Užduoti Klausimą

Temos


...