Vyras save laiko tikinčiu, tačiau kaip Dievas mokina, savo tikėjimą reikia liudyti gyvenimu, o tai geriausia matoma šeimoje. Jis tiek įnikęs į žaidimus jau daugiau kaip 10 m., kad nepaiso artimųjų susirūpinimo dėl jo realaus socialinio gyvenimo, žmogus tarsi yra ir tuo pačiu jo nėra. Jis supranta, kad negerai elgiasi. Prašymai ir geruoju ir piktuoju nepadeda, tarsi jau nebėra bendrų interesų. Kaip elgtis, ką daryti, pavargome nuo jo tokio abejingumo, nepaisymo pareigų ir atsakomybės kaip šeimos galvos. Manau, kad jau man pačiai reikalinga pagalba...
Dėkoju