Aš tai Jums patarčiau turėti gyvą pokalbį su dvasininku ar vienuole. Čia per daug asmeniška ir skaudi patirtis, kad galėtume viešoje erdvėje apie tai kalbėtis. Svarbu, kad vienuolynas nebūtų priemonė bėgti nuo netekties skausmo. Bet kokia netektį turime išmokti priimti ir suprasti Jėzaus žodžius: kas myli kažką, nei Jėzų nevertas Jėzaus". Artimųjų netektis ir parodo, kaip mes buvome prisirišę prie artimųjų. Nei mes, nei kiti negalime būti prisirišę vieni prie kitų. Mes nesame vieni kitų nuosavybės. Kai mes pradedame sakyti, aš tau tą ir tą padariau, tai jau yra manipuliacija, o ne meilė. Mes turime būti kiekvieną dieną pasirengę apleisti šį pasaulį ir eiti pas Jėzų. Turiu vilties, kad Jūsų sūnus jau pas Jį. Sakote neturite prasmės gyventi. Ar čia iš Dievo? Paklauskit savęs to kokia dvidešimt kartų...
Esame susitarę, kad mamai laidoti vaiką sunkiau. Kodėl???? Aš visada maniau, kad kai mirs mano mama, man bus sunku, aš verksiu, gyvenimas neteks prasmės. Štai ji mirė. Kas nutiko gavus žinią? Pasakiau: "Dieve, nieko nenoriu, tik duok man ramybės". Ir ji lydi jau devintus metus, nuo jos mirties vakaro.
Sakysit, kad esu kunigas ir galiu kur įprasminti save. Taip Jūs teisi, nes aš gyvenu toliau. Galiu save graudinti, kad mamos akys nepažvelgs, švelnus balsas neištars mano vardo, jos lūpos manęs nepabučiuos. Bet kiek tokių ir dar jautresnių ir malonesnių akimirkų buvo. Ką darau? DĖKOJU. Per ją Dievas tiek daug mane išmokė, taip gražiai paruošė gyvenimui.
Ir Jūs atpažinkite visas įmanomas teigiamybes ir grožius iš savo santykio su sūnumi. Dėkokit, kad tiesiog (nežinau kiek), bet galėjote būti Jūs jo mama.
Sakiau, kad nieko nerašysiu, bet įsijaučiau. :) Laiminu jus, ir Jūsų gyvenimas turi prasmę. TURI!!!!
