Garbė Jėzui Kristui. Turiu mamą, ji prižiūri seną žmogų uždarbiaudama, kad turėtų iš ko gyventi. Jau metų metai bėga, daug metų kalba kasdienines maldas, ir taip pat daugybę metų ji vis pikta, nervuota. Nei dienos nepraeis man neišsipasakojusi, kokia ta moteris bloga, bloga, bloga. Kaip jai ten sunku. Aš nebeatlaikau jau. Man taip nebemielas gyvenimas , praradau džiaugsmą gyventi. Nors pati žygiuoju link keturesdiašimtmečio, aš pavargau nuo negatyvių pokalbių. Dažnai sakydavau,tu juk tikinti, meldiesi kas deną,o pyksti, nervuojiesi, trūkus kantrybėje, pasakė, tokiai ir snukį ištalžyti reiktų. Sakau, taip negalima, o ji kaip mažas vaikas, ai nu jo , negerai pasakiau, ir vėl savo tęsia Mamai netoli šešiasdiašimt. O aš jai jau nepirmus, ir vėl eilinius daugelius metus , sakau, juk tu tikinti, tu per daug pyksti. O kaip visada atsako, ne ne, aš juk tiikinti, meldžiuosi už visus, aš pykti negaliu. Bet įsivaizduokit, jaučiu , kad ji pati nebesupranta ką sako. Nebesupranta ar tinkamai meldžiasi, bent manau, kad pas ją tikėjimas, jau nebėra kaip tikėjimas, o jau kaip darbas yra. Apsikrovė maldomis kurias reikia melstis nei dienos nepraleidžiant kelerius metus. O aš manau reikia melstis nuoširdžiai, ir neapsikrovus, tiek kiek gali įsijausti į maldą, lėtai, susikaupiant, iki tol kol nelenda į galvą kasdieninių problemų mintys.O ne skubiai, ir tik todėl, kad užsibrėžė . Bandžiau ir tai aiškinti, turi ji tikslą ir viskas. O kur tikėjimas ? Ar čia tikėjimas ? Nors gimsta nepasitenkinimai kasdieniniai. Į bažnyžią neina dažnai, nes ir laiko pritrūksta, o ir nuėjusi kartą atsikvėpia, kad va, dabar galiu atsipūsti, dabar tik prieš Kalėdas nueisiu ir bus visai neblogai. O dar sakau jei išpažysti nuodėmes, reiškiasi turi jų ir mėginti vengti daryti. To irgi jaučiu nesupranta, nes niekas nesikeičia, nors sako, žinau. Kartą net ant vieno kunigo supyko, kai per išpažintį jai pasakė , tai kam išvis eini ? Nu ir viskas, nebepatinka tas kunigas, daryk ir sakyk , aiškink ką nori. Tai juk ir minėjau, kad kam išpažintis, jei nesivaldai ?. O ji vistiek, net kasdieną ras prie ko prisikabinti, nepasitenkinti, pykti, ne tik savo darbo vieta, o ir seserimis, broliais savo , bet ir prieštarauti , kad pyksta, bent taip matau aš. O aš pavargau, nebeaiškinu, tyliu, mintyse verkiu,juk kiek galima metų metus jai sakyti tą patį, miniu Dievo vardą, aiškinu , kad taip negalima, taip negalima.Jei ji vistiek savo. Praradau laimę kasdienybėje, savo šeimoje, savo vaikais, išvis nebenoriu nieko. Nedrįstu pasakyti , kad pabodo klausytis tavo kasdieniniais nepasitenkinimais įvykusiais kas dieną, nei dienos nepraeina rami. Nes ji įsižeidžia, ji tai sugeba irgi. O ji juk vieniša, atrodo reikia išklausyti, jai padedu, bet aš tai žlungu. Meldžiu Dievą man padėti, vis dažniau, ir daugiau, bet prarandu viltį. Tai turbūt, mano kančia skirta be išeities. Kaip ligoniui be galūnių, kurių taip pat neišmels Dievo. Nesu iškalbinga, neatpasakosiu savo jausmo, galit nesuprasti, bet man per sunku. Tarkit Jūs kokį žodį stiprinantį mane. O jai kaip paaiškinti ? O gal man nebereikia mano gyvenimo ? Save irgi užmiršti. ? Vaikus ? Turiu tik mokyti tikėjimo savo mamą ? Aiškinti ir aiškinti ką negero daro ? Ir t.t. ?
