Esu ištekėjusi 7m., auginame 2 vaikučius, mūsų santuoka palaiminta bažnyčios. Savo vyrą rinkdamasi vadovavausi protu-atrodė geras, protingas žmogus, rodės, ir pagr.vertybės sutapo. Gilesnio kontakto su juo niekada ir neturėjau. Kaip dabar svarstau, pasirinkau lygiai tokį patį kelią, kaip kadaise pasirinko mano Mama. Mano vyras turi daugybę man nepriimtinų trūkumų (egoizmas, ambicijų nebuvimas, tuštybė ir t.t.; mūsų lyt.gyvenimas taip pat vedantis į nuodėmę dėl jo nusistatymų; jam iki bažnyčios-kaip iki mėnulio). Iš pradžių daugelį dalykų maniau esant pataisomais, ilgainiui susitaikiau-ne dėl to, kad tuos trūkumus prisijaukinau, bet savotiškai "užmigau", pasirinkau nematyti, nejausti, negalvoti-savotiškai ignoruoti. Savo santuokoje tapau labai labai vieniša.
Prieš pusmetį darbe sutikau kitą vyrą-įdomų pašnekovą, protingą, paprastą, jautrų, taktišką, be galo empatišką, altruistišką, artimą savo sielai-turime daug panašumų. Tokį žmogų, dėl kurio, jei rinkčiausi vyrą, nekiltų abejonių. Vienas kitam neprieštarautų nei protas, nei širdis. Simpatijos vienas kitam akivaizdžiai abipusės, bet nei vienas nei karto neleidom sau peržengt ribų, bendraujam neišpasakytai atsargiai ir pagarbiai vienas kito, taip pat vienas kito statuso (jis susižadėjęs) atžvilgiu-nei karto neleidome sau daugiau, nei pridera. Jo vengti neturiu galimybės-nes mūsų darbai tiesiogiai susiję, be to-tas žmogus mane žavi savo protu, savo vertybėmis, tam tikra prasme jis mane augina, iš jo daug ko išmokstu, šalia jo jaučiuosi saugi, suprasta, vertinama-ir tai susiję ne tik su darbiniais reikalais, bet ir mažomis kasdienėmis situacijomis, pokalbiais. To žmogaus pastaruoju metu negaliu išmesti iš savo minčių, nes tame santykyje sulaukiu to, ko negaunu savo namuose. Ir, kas blogiausia, tas gražus santykis iš miego išbudino mano santykį su mano vyru, visu "gražumu" atvėrė mūsų šeimos skaudulius, problemas, sukėlė šlykštėjimąsi savo vyro ydomis. Nebemoku nekreipti dėmesio į savo vyro trūkumus, kalbėtis apie juos-beprasmiška. Lieku nesuprasta, nes visa tai turi gilesnes šaknis-(viskas atėję iš jo šeimos, galbūt verta paminėti ir tai, kad mano ir vyro šeimų fin.padėtys irgi skirtingos).
Suprantu, kad esu padariusi klaidą pasirinkusi sau į vyrus netinkamą žmogų. Tą supratau seniai. Tą širdyje jaučiau dar mūsų vestuvių dieną. Toje klaidoje buvo įmanoma gyventi "miegant", bet pasidarė nepakeliamai sunku sutikus kitą žmogų. Be abejo, galvojant apie pasirinkimus, negaliu ignoruoti ir fakto, kad turime vaikų. Kaip tėtis jis nėra blogas. Išskyrus faktą, kad pirmiausiai esu svarbus aš pats sau, mano paties poreikiai, o tik paskui vaikai...
Puikiai suprantu, ką turėčiau pasirinkti būdama uoli katalikė, suprantu, ką turėčiau pasirinkti būdama mama. Bet dar suprantu, kad toks gyvenimas manęs laimingos nepadarys. Nebūsiu nei laiminga mama, nei žmona, nei moteris. Greičiausiai nebus laiminga ir šeima.
Tad kaip teisingai sudėlioti prioritetus ir kaip išmokti juose ramiai gyventi?
Ačiū!
