Katalikų Katekizmas rašo:
1579 Visi gaunantieji šventimus Lotynų Bažnyčioje, išskyrus pastovius diakonus, paprastai esti parenkami iš tikinčiųjų vyrų, kurie gyvena nevedę ir yra pasiryžę laikytis celibato „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Pašaukti nepadalyta širdimi pasišvęsti Viešpačiui ir „Jo reikalams“75, jie visiškai save atiduoda Dievui ir žmonėms. Celibatas yra ženklas to naujo gyvenimo, kurio tarnybai pašventinamas Bažnyčios tarnas. Priimtas džiugia širdimi, celibatas labai akivaizdžiai skelbia Dievo karalystę.76
1580 Rytų Bažnyčiose nuo amžių galioja kita tvarka: vyskupai parenkami vien tik nevedę, o diakonais ir kunigais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Ši tvarka nuo seno laikoma teisėta, ir vedę kunigai vaisingai triūsia savose bendruomenėse.77 Beje, kunigų celibatas Rytų Bažnyčiose labai gerbiamas, ir yra daug kunigų, kurie laisvai jį pasirinko dėl dangaus karalystės. Kas jau gavo Šventimų sakramentą, tiek Rytuose, tiek Vakaruose nebegali tuoktis.