Vadinamą "Gimtąją" nuodėmę visiems užtraukė pirmieji žmonės. Asmeniškai nei vienas kūdikis nėra jos nusipelnęs, tačiau "kuo kaltas vaikelis, jei tėvas dvarą pragėrė?", kaip kažkada pamokė vienas kunigas. Tačiau iš tiesu jau gimdamas ir konkrečiai nenusidėjęs, žmogus turi polinkį į nuodėmę: bloga daryti jam bus lengva, o dorai gyventi reikės specialiai stengtis. Štai tas polinkis ir gali būti suvoktas kaip gimtoji asmens nuodėmė, kuri atleidžiama Krikštu.