Question

Sveiki, po atsivertimo maldoje prasiau Dievo atleidimo, nes nueiti ispazinties neturejau galimybes. Po kiek laiko tokiu maldu kai kas nutiko. Gulejau lovoje ir is nugaros puses fiziskai pajauciau, kad mane kazkas apkabina. As iskart pagalvojau, jog Dievas man taip parode jog atleido, nes 1.Tuo metu meldziausi, ar buvau ka tik po maldos. 2.Tikejau, jog Dievas atjaucia mane, jog negaliu nueiti ispazinties, tai jis nors tokiu zenklu duoda suprasti jog atleidzia. Tu jutimu pradejau prasyti sakydama ,,apkabink mane'' . Nuo to laiko ir pradejau  jausti tarsi gyvi apkabinusi mano kairi peti. Maldoje daugiau koncentruodavaus i siuos jutimus o ne i maldos zodzius. Kai ziuredavau i sventus paveikslus juose esantis asmenis ziuredavo i mane piktai.Pries ispazinti tiesiog kone pasamones lygmenyje( be jokiu abejoniu) isikaliau sau i galva, jog jeigu sie jutimai po ispazinties dings- man bus atleista, jei ne- man bus neatleista. Nuejus ispazinties tie jutimai nedingo ir as jau ta pacia diena, vaiksciojau apsiverkusi. Po kurio laiko pradejau maistauti pries Dieva( juk koks skirtumas vis tiek as pasmerkta- tuo metu taip maniau) as maistaudavau, verkdavau, atsiprasinedavau ir vel piktzodiaudavau. Neturejau jegu kitaip elgtis. I baznycia patekti galimybes neturejau. Tai tesesi apie 3 metus.Pradejau prasyti atsivertimo malones ir viena vasaros diena susimasciau apie tai jog neteisinga jog as visa rysi pastaciau ant siu jutimu. Tada nuejau ispazinties. Po beveik metu sios ispazinties iskyla tu 3 metu kosmaras ir as vel ipuolu i nevilti. Sirdyje jauciu nuoskauda tevams, Dievui. Kaip seniau dar tik atsivertimo pradzioj pasitikejau Dievu, kaip tevu. Tai dabar isvis juom nepasitikiu, nejauciu jo meiles. Galvoju kodel jis leido sitaip ikrist i nuodemes.(sirdyje ateina atsakymas- nes nemyli) O protas sako, kad pati kalta, kad taip isikaliai i galva.Ka man daryti? Kaip vel atgaut Dievo meile? Kaip vel Juo pasitiket?

Comments

Gerbiamoji, Dievas žmonių niekada neapkabina.
Nieko neprašyk iš Dievo, nes Dievas nėra norų bei prašymų pildytojas. Dievas ir taip žino kas tau yra geriausia ir be tavo prašymų.

Jei sakai, jog maištauji  prieš Dievą, iš tikrųjų tu, greičiausiai maištauji prieš pačią save, prieš savo pačios įsitikinimus.

Šventų paveiklų nėra ir nebūna. Šventi paveikslai yra tik išsigalvojimas. Jokių šventų daiktų nėra ir būti negali.

Nusiramink ir atsipalaiduok, ir nebūk įsitempusi.
Kai apie ką nors galvoji, pabandyk savęs paklausti ar tai yra logiška ir protinga(?)

---

Gerokai iškankinta siela. Mūsų kančios yra mūsų tikėjimo išbandymas. Sunkiausia pasitikėti Vie-pačiu, kuomet užgriūna vargai, tave pasaulis žemina ir žlugdo ir rodos Jo nėra, tu nesupranti kodėl Jis manęs negina, juk aš tikiu į Jį. Ir keista, bet būtent užklupus vargams, labiau pradedam ieškoti Vie-paties, pas JĮ ieškoti atramos.
Atleisti tėvams, nes bus atleista tam žmogui, kuris pats aleidžia (Tėve mūsų). Atleisti - reiškia paleisti savyje esantį pyktį, kuris realiai yra tai, kad aš kaltinu mane nuskriaudusį asmenį Die-ui, reiškia atsisakyti kaltinimo ir nebegaišti tam daugiau laiko. Neteisingas klausimas: kaip vėl pasitikėti Dievu (tarytum Jis tave nuvylė ir prarado tavo pasitikėjimą). Reikia suvokti, kas yra JIS, kas yra Kūrėjas ir kas yra kūrinys. Klausimas turėtų būti - kaip nuolankiai priimti viską, ką Die-as man teikia? Juk nuostabiausia, ką mes gauname – tai  tikėjimo malonė...

Answer 1

Jums reikalinga dvasinė pagalba. Geriausiai būtų surasti kunigą, su kuriuo apie visa pasikalbėtumėte ir nuoširdžiai laikytis jo pamokymų. Jei pamokymai atrodytų nepriimtini, galima ieškoti kito kunigo, tačiau būtinai paklusti vadovavimui. Padėtis atrodo pataisoma, tiesiog savieji jausmai atrodo susipainioję su realia tikrove ir Bažnyčios mokymu, nėra atrenkama, kas yra kas ir kur kieno vieta.