kunigas kavinėje

Draugavau su netinkamu žmogumi...

Dabar jaučiuos išgyvenanti tikėjimo pavasarį, džiaugiuos, kad Dievas ištraukė mane iš gilaus liūdesio ir nepakeliamų abejonių. Tačiau, vis dar jaučiuos netvirtai vienu klausimu. Su vaikinu išsiskyriau prieš pusmetį. Su juo patyriau didelės nevaldomos aistros, prisipažinsiu, kad nusidėjau skaistumui,bet, ačiū Dievui, lytinių santykių neturėjau. Žvelgiant racionaliai, jis man absoliučiai netiko. Buvo netikintis, linkęs į konfliktus, ignoruojantis mano emocijas ir pastangas. Bet aš taip emociškai prie jo prisirišau, kad jau įsivaizdavau mūsų vestuves, negalėjau pagalvoti, kad galiu gyventi be jo. Tačiau nepaprastai pavargau... Pakriko emocinė sveikata, sumenkėjo savivertė, sukausi tokiame rate: konfliktas-sprendimas-konfliktas-sprendimas. Už mūsų santykius buvau atsakinga tik aš viena. Galų gale, supratau, kad priėjau liepto galą (mes priėjome liepto galą). Išsiskyriau. Skausmas buvo didžiulis, dėka jo grįžau pas Dievą ir supratau kančios vertę. Nepaisant to, liko kažkoks vidinis kaltinimas, kartojimas, kad, jei būčiau stipri asmenybė, būčiau viską iškentusi ir neišsiskyrusi su savo vaikinu, kad nereikia čia žiūrėti savęs, o savo artimą priimti tokį, koks jis yra, nors ir su didžiausiomis ydomis. Nebesuprantu ryšio tarp žmogiškų, geranoriškų santykių su žmonėmis ir santykių draugystėje su vaikinu. Įsivaizduojat, nebesuprantu, neįsisąmoninu, kuo pagrįsta draugystė. Suvokiu tik tai, kad maniškiai santykiai buvo ydingi, todėl ir iškreipė mano požiūrį į sveikus santykius.
paklausė Klausiančioji Spalio 4 Tema: Visi kiti

Temos


Draugai





...