Bažnytinis mokymas nepasikeitė, tik kai kuri tvarka. Nuo senovės kapinės buvo steigiamos bažnyčių ir joms priklausydavo, todėl jose ir laidodavo tik savosios konfesijos krikščionis. Nepriklausančius bendruomenei laidodavo šalia bendruomnės kapinių ir bendruomenė neatlikdavo krikščiuoniškų pamaldų, nes iškilmės reiškia to asmens pagerbimą, kaip bendruomenės nario, o tai būtų netiesa. Dabar kapinės yra visos vietos bendruomenės, todėl laidojami visi žmonės. Nors netikinčius ir nekrikščioniškai gyvenusius laidoti su krikščioniškomis pamaldomis nelogiška ir nelabai teisinga, tačiau tai pirmiausia mirusiųjų artimųjų sąžinės reikalas, kad negalintį pasipriešinti numirėlį neša į bažnyčią, kur jis gyvas niekada nenorėjo. Bažnyčia šį nelogišką (tačiau nenusikalstamą) dalyką toleruoja, kad to netikinčiojo mirusiojo aplinkos žmonės, tarp kurių gali būti nepraktikuojančių, turėtų progą apsilankyti bažnyčioje, pasimelsti, atlikti išpažintį, išgirsti Dievo žodį.