Pradėsiu nuo pradžių
Jau senokai pradėjau mastyti apie tikėjimą ir apskritai bažnyčią. Ilgainiui priėjau išvados, kad tokio kaip ir dievo nėra.
Situacija tokia. Jėzus iš Nazareto, kaip suprantu yra realiai gyvenęs žmogus, tačiau jokios mistikos, stebuklų ar dievo mano supratimu nėra. Tačiau tai nereiškia, jog nėra religijos. Mano akimis bažnyčios propaguojamos vertybės yra teisingos ir sektinos.
Pvz:
Pagalba kitam, užuojauta, pakantumas.
Santuoka yra vienas svarbiausių dalykų. Juk gyvenimas kartu turi būti pagrįstas kokia nors atsakomybe, o ne vien atsainiu skudurų sumetimu turint galvoje mintį, kad "bet kada galiu išeiti, jei man nepatiks".
ir kt dalykai.
Keliaujant prie pagrindinies minties...
Taigi ar gali būti katalikas jei netikiu į dievą, kuris visur yra ir mato viską ką darau? O biblija apart dvasinių vertybių tėra knyga aiškinanti reiškinius pagal žmonių gyvenusių prieš keletą tūkstančių metų supratimą? (geriausias pavyzdys babilono bokštas, tuomet žmonės nežinojo kodėl atsirado skirtingos kalbos tai esą dievas sumaišė.)
Iš aplinkinių save vadinančiu protingais katalikais daug maž girdžiu tik tai, jog religija nesamonė. Tokia nuomonė man nepriimtina.
Beje, man 17m, esu priėmęs sutvirtinimo ir kt. jaunesniems skirtus sakramentus. Manau mano neapsisprendimas ir kyla iš mano amžiaus.
P.s. Tik nereikia aiškinti, kad suaugęs "atrasiu tikrąjį tikėjimą, o šiuo metu esu per jaunas, tą jau pakankamai esu girdėjęs iš giminių ir kitų senjorų." Esu tikras, kad mano nuomonė apie dievą nepasikeis. Beto juk taip pat galima teigti, jog senstant nukvankama tai imama tikėti viskuom ;D
Ačiū už ataskymą.
