Question

1) Prašau praktinių patarimų, kaip suvaldyti pyktį. Mes susituokę beveik 10 metų. Esame išvargę dėl mažų vaikų auginimo, būsto remonto, ribotų finansų, atitolimo nuo vienas kito, neturėjimo galimybės vaikus palikti pas senelius (jie toli gyvena, be to yra ligoti), kad galėtume dviese ramiai pabūti ir pasikalbėti apie gilesnius dalykus (jau keletą metų), be to, būna, kad net sergant dienos metu nėra galimybės tiesiog ramiai pagulėti lovoje ir atgauti jėgas, apie kažkokius pomėgius net esame pamiršę. Po išpažinties praėjus kelioms dienoms pasiduodu pykčiui ir kyla konfliktai. Negerbiame, skaudiname vienas kitą. Kantrybė visiškai išsekusi. Kartais net melstis sunku. Vyras nustojo eiti į mišias, tad keletą metų sekmadieniais kyla nepasitenkinimo, kai aš ruošiuosi eiti (sako, kad be reikalo ten einu, o aš manau, jog be mišių seniai būčiau palūžusi).
2) Jau kuris laikas dvejoju ir noriu paklausti, ar kiekvieną kartą stipriau apsižodžiavus reikia eiti išpažinties? Ar tai didelė nuodėmė?

Comments

Gerbiamoji, tema man pažįstama, bet, deja, kunigai neturi absoliučiai jokios kompetencijos atsakinėti į tokius, ar panašaus pobūdžio klausimus, nes neturi šeimos, negyvenę tokio gyvenimo ir nieko nesupranta apie tai. Bet kas mane labiausiai stebina - jog neretai kunigai labai noriai dalina "patarimus", lyg turėdami šeimyninio gyvenimo patirtį :))

Taigi....
Kad šeimoje įsivyrautų santarvė - to reikia norėti abiems. Ši sąlyga būtina. Bet pirmiauia atleiskite vienas kitam visas nuoskaudas, visus įžeidinėjimus, visus pykčius.
Juk žinai ir gerai pameni, kad dar visai neseniai buvo laikas, kai vienas kitam žadėjote laimingą gyvenimą ir meilę. Tai nejaugi tie užgriuvę buitiniai rūpesčiai yra stipresni už jūsų pasižadėjimą mylėti vienas kitą visą gyvenimą?
Žmonės dažnai labai klysta, manydami, jog laimingam gyvenimui reikia tik meilės. Meilės labai dažnai būna per maža. "Meilė ateina, meilė praeina..."
Yra dalykas, kuris pačiame gyvenime yra stiprus ramstis meilei, arba tas dalykas yra kaip "kuras" meilei palaikyti - tai yra PAGARBA vienas kitam. Be pagarbos vienas kitam "toli nevažiuosite".
Gerbiamoji, čia tau nepadės nei maldos, nei išpažintys. Bažnyčia tėra tik psichologija "light", kur žmonės randa sau nusiraminimą, o Dievas "turi svarbesnių reikalų", nei jūsų kivirčai, tad "stebuklo" nelaukite - problemos savaime neišsispręs.

Pykčio nereikia kažkaip "suvaldyti". Pyktį reikia tiesiog pamiršti! Pyktis jums ne kompanija darniam gyvenimui. Pamirškite pyktį visam laikui!
Reikia dirbti su savimi abiems. Pradėkite nuo mažų dalykų - švelnumu ir atidumu vienas kitam; yra milijonas galimybių ištirpdyti ar pralaužti ledus santykiuose, tik tam reikia noro. Nepasiduokite blogoms mintims, pykčiui, skaudinimui. Atvirumas ir nuoširdumas visų pirma! Pasistenkite kažką gero padaryti vienas dėl kito kiekvieną dieną, tačiau labai svarbu, kad darant gerus darbus vienas kitam, nereikalautumėte iš kito sau to paties - tai yra labai svarbu. Bet dar svarbiau, kad vienas iš jūsų nepradėtų naudotis kito tokiu gerumu. Ir JOKIŲ PRIEKAIŠTŲ vienas kitam!!
Išmokite ir stenkitės vienas kitam duoti, o ne imti, ar laukti momento, kada galima bus gauti.
Apskritai, reikia galvoti apie savo mylimą žmogų tik gerai ir jam daryti gera. Tik gera!

Yra labai blogai, kai tėvų kivirčus mato jų vaikai.
Vaiko psichologija, charakteris praktiškai pilnai(!) susiformuoja iki 4-5 metų. O juk visi tėvai mano, jog "vaikas mažas ir nieko jis nesupranta". Labai paradoksalu, bet dažniausiai tėvai vaikams įdeda tai ką turi blogiausia savyje ir tai lieka vaikams visam gyvenimui. Kai vaikai suauga, jie turi psichikos, bendravimo, vystymosi problemų; nežino kaip adekvačiai elgtis įvairiose gyvenimiškose situacijose bei juos užgriuvusiose problemose. Neretai tokie vaikai turi gyvenime ir įvairių fobijų.
Štai taip auga tokia "viską išmananti" visuomenė...

Todėl man yra labai keistas visuomenės požiūris, jog kiekvienas turi "ženytis ir turėti vaikų", nes teisingai(!) išauklėti vaiką yra pats sudėtingiausias uždavinys; ir apie tai niekas labai rimtai nė nesusimąsto ir negalvoja ar būtent jam/jai tai pavyks.

Linkiu jums laimės!

P.S. http://privatuspsichiatras.lt/psichologas-vilniuje/psichologo-pagalba/nemokama/

---

Nepasitenkinimas pvz kyla kai uzkeli sau kartele ir negali jos iveikti.
Sunkiausia ir kogero neimanoma patarti seimai kaip gyventi..
Tai nezinau kiek vaikų ir kaip, bet vaikus vis pamokant duot pagal jų gebėjimus savarankiskumo, kad jis pats save aptarnautu kiek imanoma daugiau (jei uzpakaliuko normaliai nenusivalys nieko baisaus), o pagal galimybes ir mamai padetu. O kad grindys nebus isplautos kuri laika ar indai pasivolios kriauklej tai ne pasaulio pabaiga.
Busto remontas su ribotais finansais yra katastrofa. Mes su paskolom savo laiku darem, tai kai paskolos baigesi nieko sakem nedarysim kol nebus pinigu. Ir ko nepadarem taip ir liko.
Vaiku niekam negalit palikti. Palikit vienas kitam. Isleiskit bent po viena vienas kita. Asmeninio laiko tikrai reikia kiekvienam. Nezinau kur gyvenat, koks vaiku amzius, bet yra vaiku (kamuoliuku) kambariai. Palikit ten juos be sazines grauzimo kokiokm 2 val ir nueikit i kavine, boulinga, dar kazka. Bent po viena pomegi jeigu su vyru draugiski santykiai tai tikrai vienas kita galesit isleisti.
Mišios yra tikrai išsigelbėjimas ir palaikymas, neapleiskit. Aisku, kad nera tokio mokymo, kad į Mišias nueisit ir pinigais namuose pradės lyti. Bet Jūs čia teisi, kad be šitos regulos tikrai butu blogiau.
Nu nėra nuodėmė apsižodžiavimas tokia kad išpažinties kiekvieną kartą. Nu tikrai ne. Nebent jei keiksmai, gal tada taip.
Dėl pagarbos tai vienareikšmiškai taip. Kai tu tikrai gerbi kitą žmogų, tada kažkaip persikeičia viskas ir nesvarbu ką jis darytų, kaip elgtųsi tu pradedi jį suprasti. Ir pvz matai, kad jis nervuojasi dėl kažko, kazkas neduoda ramybes bet staiga pamatai kazkoki dalyka kuris tikrai žmogų nuramintų. Tada atsargiai ir rimtai pasiulai jam, ir jis gal is pykcio ir pasius ant triju raidziu ir tu atsitrauksi. Bet jis pajaus, kad tu rimtai apie ji galvoji, tau rupi ir tu nori jam palengvinti. Ir jis nuolat jaus, kad tu ne priesininke jam, bet nuolat ji palaikai, kad ir klaidinguose sprendimuose.. Zodziu nemoku paaiskinti, bet beabejo seimoje barniai arba engimas vienas kito tai yra nelaime.
O ta jusu rutina, kazkaip labai jau artima ir kazkaip nieko naujo

---

Psichologo patarimai, kaip spręsti santuokos bėdas norint išvengti skyrybų
https://tv.lrytas.lt/zinios/gyvenimo-budas/2018/04/11/news/psichologo-patarimai-kaip-spresti-santuokos-bedas-norint-isvengti-skyrybu-5856422/

Answer 1

Sunku, kai vienuose namuose pasidaliję. Ypač tikėjimo dalykuose. Tikėtina, kad dabartinis sunkus laikotarpis praeis. Be abejo gali būti kitas nelengvas etapas. Norėdama suvaldyti pyktį pirmiausia pati ieškokite, kas po juo slepiasi. Kas sukelia pyktį? Ką galima pakeisti?

Juk jūs aiškiai rašote, kad negerbiate vienas kito. Turite nustoti taip daryti? Kas pirmas? Jus. Kažkas juk turi nustoti. Kaltinimai niekada nejungia, tik skaldo. Kad vyras nustojo remtis į maldą, į sakramentus rodo jo elgsena. Pabandykite išsiaiškinti kodėl nutraukė ryšį su Dievu. Tikiu, puls kaltinti, kad Dievas kaltas dėl užklupusių bėdų. Pasiūlykit nueiti į bažnyčią ir kad bent 100 kartų garsiai pasakytų: "Dieve tu kaltas, kad mums taip nutiko"...

Dėl apsižodžiavimo. Sunkios nuodėmės neįžvelgiu, nes piktai apsižodžiuoti nėturite tikslo kaip tokio. Jis kyla iš kažkokių kaltinimų. Tuomet prasideda gynyba ir taip toliau. Klausykite sąžinės. Jei širdyje neramu, aišku, kad geriau atlikti išpažintį. Juk tai gydymo sakramentas.

Gal rasite laiko paskaityti.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-23-netobulos-seimos-dziaugsmas/154524