Užjaučiu Jus dėl skaudžios netekties... Viešpats tebūna Jums paguodos šaltinis...
Pamėginsiu atsakyti į Jūsų klausimą.
Šv. Mišios yra Kristaus aukos sudabartinimas. Jomis teikiamas išganymas, nes dalyvaujam Kristaus aukoje už mus. Dalyvaudami Šv. Mišiose mes realiai sakramentiniu būdu dėka Šventosios Dvsaios įstabaus veikimo dalyvaujame šiame Išganymo darbe, kurį Dievas už mus atliko - Kristaus kančioje, mirtyje, prisikėlime ir išaukštinime.
Šv. Mišių intencijos gali būti ir už gyvuosius (kurie daro kovoja savo dvasinę kovą šiame pasaulyje), ir už mirusius (kurie jau baigė savo kovas) - juk visi esame reikalingi Išganymo. Melsdamiesi už mirusius mes rūpinamės jų Išganymu, nes mūsų maldos ypač Mišių aukoje gali jiems padėti (protestantai sakys, kad mirusiems padėti niekuo negalime; Katalikų Bažnyčia moko, kad mirusiems mūsų maldos gali padėti) greičiau išvysti Gyvąjį Dievą, jei jo dar nemato dėl tam tikrų netobulumų, ne visiško pasiruošimo tam susitikimui dar gyvenant žemėje, t.y. jei jie yra skaistykloje (pragaran patekusiems padėti niekuo nebegalime). Tačiau mes negalime žinoti, ar tas žmogus jau danguje ar dar ne. Mes, kaip tikintieji turime, viltį ir jos vedini užtariame pas Viešpatį mirusiuosius. Pvz. kaip kad rašoma antroje Makabiejų knygoje: Izraelio vadas Judas " surinkęs iš savo kareivių du tūkstančius sidabrinių drachmų, nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta atnaša už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės." (2 Mak 12,43-46)
Svarbu yra melstis už mirusius ir ypač Šv. Mišiomis. Paprastai yra susiklosčiusi Bažnyčioje tokia tradicija: aukojamos Mišios laidotuvių dieną (kartais žmonės prašo Mišių ir mirties dieną, ypač jei dėl tam tikrų priežasčių laidos negreitai). Kai kur yra tradicija prašyti Mišių po savaitės nuo mirties. Kai kur. Dažniausiai po mirties prašoma Mišių ketvirtynose (dar trisdešimtadieniu vadinama) bei pirmose mirties metinėse. Kartais žmonės iki pirmųjų metinių prašo Mišių kas mėnesį visus metus. O paskui kiekvienais metais mirties dienos minėjime.
Ketvirtynų ar metinių Šv. Mišios nebūtinai turi būti tiksliai mirties dieną. Gali būti keletą dienų prieš ar po mirties dienos. Tai nėra svarbu. Svarbu, kad artimieji, pažįstami galėtų tose Mišiose dalyvauti ir melstis (ypač einant Išpažinties, priimant Šv. Komujiną).
Na, o kaip susiformavo šita ketvirtynų ir metinių tradicija sunku pasakyti. Radau tokį Jokūbo Voraginiečio (viduramžių autoriaus) aiškinimą "Aukso legendoje": "Trisdešimtinių, kurios susideda iš trijų dekadų, laikomasi todėl, kad mirusieji būtų apvalyti nuo tų nuodėmių, kuriomis jie nusižengė tikėjimui Trejybe ir kuriomis jie pažeidė Dekalogą (t.y. Dievo įsakymus - mano past.). Metinių laikomasi todėl, kad jie iš nelaimių metų pereitų į amžinybės metus. Kaip šventųjų garbei ir savo naudai mes švenčiame šventųjų metines, lygiai taip mes švenčiame ir mirusiųjų metines - vardan jų naudos ir vardan savo maldingumo." Taigi toks buvo aiškinimas viduramžiuose. Dabar Bažnyčia to ypatingai neakcentuoja, tiesiog laikomasi šio gražaus papročio. Svarbu saugotis bet kokių prietarų ar baimių dėl mirusiojo. Tai būtų nekrikščioniška. Mes, kaip Kristų tikintieji, esame vities žmonės ir pasitikime mūsų Tėvu, Jo gailestingumu ir gerumu. O melsdamiesi už kitus, gyvus ar mirusius, parodome savo meilę ir rūpesti ne tik dėl savo, bet ir dėl jų Išganymo, nes tikime, kad ateis laikas, kuomet visi susitiksime dangiškojo Tėvo namuose, kur mums yra paruoštos buveinės (Jn 14,2).
Dievas telaimina.
