Question

GJK. Pagal Bibliją Abraomui Dievas liepė paaukoti jam savo sūnų ir jis paklusdamas Dievui ėmė tai vykdyti. Jei šiandien koks nors žmogus išgirstų balsą iš Dangaus sakantį jam, kad jis turi paaukoti (nužudyti) Dievui savo vaiką, ar jis pats, ar kas nors iš kunigų tuo patikėtų, t.y. ar patikėtų, kad Dievas gali taip liepti, juk mes žinome, kad Dievas yra geras? Tai iš kur Abraomas žinojo, kad Dievas, o ne velnias jam taip liepė? Juk jei šiandien kas išgirstų tokį paliepimą, tai turbūt visi sakytų, kad tai negalėjo būti Dievas, nes jis nelieptų žudyti. Tai kaip atskirti, kada muma Dievas kalba, o kada ne? Pvz. net jei ateina kokia įkyri mintis, kad ką nors turi daryti arba nedaryti.

Comments

Pirmiausia, Dievas niekada nelieps žudyti!
Žudymas yra skausmas, neviltis ir begalinė širdgėla ir tai niekaip negali būti susieta su Dievu, kuris pats davė žmonėms vienintelį meilės įsakymą.

Biblinis pasakojimas apie Abraomo pasiryžimą nugalabyti savo sūnų, tėra tik senovės žydų legenda, išmislas parodyti Abraomą kaip dievobaimingumo pavyzdį ir sektiną pavyzdį tuometinei primityviai žydų visuomenei.

---

Sitoj vietoj taip pat siylau atkreipti demesi i sunaus nuolankuma. Jis leidosi guldomas ir surisamas. Jeigu paskaityti zydu midrasa apie si ivyki tai yra an tiek momentas persunktas zmogisko isgyvenimo... Midrase rasoma kad butent po sio ivykio Abraomas eme tiesiai priekaistauti Auksciausiajam ir ismelde savo ainiams nuodemiu atleidima ( ten karta metuose berods tariama malda susijusi su siuo ivykiu).
Be abejo kad mes apeliuokim i Auksciausiojo geruma ir Jo Meile kliaukimes

---

Tai ką čia parašei, aš vadinu "religine pornografija", bet nemanau, jog tai suprasi.

Vienas filosofas sakė, jog viena didžiausių nuodėmių yra žmogaus kvailumas.

"...atkreipti demesi i sunaus nuolankuma."?!
Gerbiamasis, jei tave tėvas suriš ir norės nugalabyti, būk "nuolankus" ir nesipriešink :)))

---

Jau ikyri mintis tai tikrai ne. Biblijoje aprasyta atveju kad zmogus neissilaiko ant koju ir krenta kniybscias artinantis angelui jau nekalbu apie Auksciausiaji. Nepamirskim kad mes esam atiduoti Jezui Kristui todel nesilyginkim saves su Abraomu kuris yra patriarchas ir gavo uzduoti pradeti isrinktaja tauta atitinkamai jam isbandymai buvo. Bet mes taip pat tikiu jei  zinia is Jezaus gautume manau tikrai ta suprasime ir neturesime abejoniu o nuo tokios patirties dar neaisku kiek laiko atsigauti reiketu. Nors toks demesys butu zmogui didziausia malone ir garbe gauti Zodi is Jezaus Kristaus bet tai nepaprastai baisu manau dar butu nes manau butu atvertas kelias i kankinyste kuriai gal nedaug pasiruosusiu.

---

Geras klausimas. Iš kur katalikai gali žinoti, kad garbina ne Liuciferį o Jehovą.

Answer 1

Turime puikią Dievo dovaną sąžinę, per kurią dažnai mums kalba. Plačiau, ką sako Katalikų Bažnyčios mokymas, sužinosite paspaudę ant nuorodos.

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N16A80.html

ŠVENTOJO RAŠTO PRASMĖS
115  Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo Rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Visų keturių prasmių darna labai praturtina gyvąjį Šventojo Rašto skaitymą Bažnyčioje.

116  Žodinė prasmė. Tai prasmė, kurią išreiškia Šventojo Rašto žodžiai ir kurią atskleidžia egzegezė, taikydama teisingo aiškinimo taisykles. „Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“90

117  Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja.

1. Alegorinė prasmė. Mes galime giliau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o tuo pačiu ir Krikšto ženklas;91

2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti teisingai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11);92

3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.93

118  Keturias prasmes glaustai apibūdina šis viduramžių dvieilis:

„Littera gesta docet, quid credas allegoria,
Moralis quid agas, quo tendas anagogia“.94
Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti,
moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti.
119  „Egzegetų uždavinys yra stengtis pagal šias taisykles giliau suvokti ir išdėstyti Šventojo Rašto prasmę, kad šios tarsi parengiamosios studijos subrandintų Bažnyčios sprendimą. Galutinai spręsti apie tai, kaip aiškinti Šventąjį Raštą, priklauso Bažnyčiai, kuriai Dievas yra pavedęs tarnystę saugoti ir aiškinti Jo žodį“:95

Aš netikėčiau Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas neverstų manęs to daryti.96