Sveiki, esu Karolis, man 17 metų.
Esu krikščionis, tikrai Dievui meldžiuos, mažai, bet jis visad su manim. Tai va, močiutė jau nuo seniai įsivaizduoja manę kad būsiu kunigu, ji verčia įkyriai manę skaityt šventas knygas, liepia nueit pas savo miesto kunigą ir pasiprašyt kad manę jis pamokytų kunigystės, bet esmė kad aš nenoriu, ir kai pas ją nuvažiavau paklausiau, močiut, jeigu aš nebusiu kunigas ar tu manę prakeiksi? Ir ji rimtu žvilgsniu rimtu sakiniu atsakė prakeiks ir tipo neduos ramybės. Man nesmagu sakyt jai kad nebūsiu kunigu, nes ji tada mane pradeda smerkt kad vat iš manęs nieko nebus ir panašiai, netik močiutė manę verčia būt kunigu, visa giminė, gal kokios 5 tetos.
Ką man daryt? Kaip reaguot?