O, taip, taip... tuoj kas nors pradės taukšti, jog "velnias puola", ar "piktosios dvasios" į tave kėsinasi... :)))
Labai įdomu, Daira, kodėl pradėjai abejoti Dievu? Kokie klausimai tau sukelia abejones? Nuo ko prasideda tavyje abejonės? Kas jų pirminis šaltinis? - štai šie klausimai yra svarbiausi, norint konkrečiau tau atsakyti.
"...daug žmonių sako, kad Dievo nėra, religijos nereikia..."
Daira, tie žmonės yra teisūs tik 50% :))))
Taip, dėl religijos jie teisūs, tačiau dėl Dievo - tikrai, tikrai ne.
Iš karto galiu pasakyti, jog Dievu nė neabejok, nes jis yra ir tai visiškai nepriklauso, kaip mano žmonės. Bet visiškai nieko neatsitiks, jei ir toliau liksi juo abejojanti... :)
Dievas niekada nereikalauja, jog juo žmonės tikėtų. Dievas tik sako žmonėms kaip jie turi gyventi savo gyvenimą - mylėti visus, visur ir visada - tai pats pats svarbiausias dalykas žmogui. Tai ypatingai svarbu!
Kitas momentas, kurį turi suprasti yra tai, jog tikėjimas ir religija(bažnyčia) yra du skirtingi dalykai. Tikėjimas yra tiesiog tikėjimas pačiu Dievu. O religija yra tai, ką žmonės sukūrė per ilgus šimtmečius, mėgdžiodami pagoniškus ritualus.
Dievas nėra jokia religija! Ir nė viena religija nėra teisingas kelias link Dievo.
Be to, žmogus po savo mirties nesutiks jokios religijos, nes jos "ten" nėra.
Tačiau Dievas yra vienas vienintelis visiems ir visur. O religijos? Kiek jų prikurta? Ir kiekvienas religingasis būtinai tvirtina, jog būtent jis yra teisus, o ne kitas.
Taip yra todėl, jog religija(bažnyčia) nemoko žmogaus nei kritinio, nei loginio mąstymo - to ir negãli daryti, nes turi laikytis savo pačios sukurtų primityvių viduramžiškų "filosofijų" ir taip bažnyčia stabdo dvasinį asmenybių vystymąsi. Bažnyčia siekia, jog visi jos "klientai" būtų jai nuolankūs ir paklusnūs. Bažnyčia - tai aklavietė, priverčianti žmogų trypčioti vietoje ir savo mintis sukti vis tuo pačiu ratu, kaip voverė rate.
Bažnyčia šiandieniniam žmogui negali, o ir nesugeba aiškinti apie Dievą. Bažnyčia vis kartoja viduramžiais suformuotas frazes, štampus, šablonus, kartais nė pati nesuprasdama ką tai reiškia ir papuldama į savo pačios sukurtą aklavietę; pav. bažnyčios teorija apie "skaistyklą" :)
Religija(bažnyčia) neleidžia žmogui mąstyti blaiviai, nešališkai. Jei žmogus yra naivus, be kritinio bei loginio mąstymo - religija žmogų "apvynioja" paklusnumo pančiais ir visą gyvenimą jis pasiduoda religiniam nuolankumui ir bažnyčios įskiepytam kaltės jausmui.
Pats esu nuo pat mažų dienų auklėtas ir užaugęs itin katalikiškoje šeimoje - krikštas, pirma komunija, sutv.sakramentas, kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, žodžiu, visus "pliusiukus" surinkau ir kas iš to? Kol buvau mažas, naivus ir nieko nesuprantantis, man bet kas galėjo "kabinti makaronus" apie tikėjimą, Dievą, apie religiją, skaistyklą, dangų, pragarą, pragarus ir t.t., o kai įgijau proto ir atsirado loginis bei kritinis mąstymas, kai perskaičiau protingų, išmintingų autorių knygas - supratau, jog pasaulyje viskas yra visai ne tokiomis "spalvomis", kaip vaizduoja bažnyčia/religija.
Jei nori rasti tiesą, turi jos ieškoti. Kantriai, bet logiškai! Logika yra kaip lakmuso popierėlis, kad galėtum įsitikinti kas yra kas. Ir lengva nebus. Man tam prireikė ne vienerių metų.
Pirmiausia, kai imi ką nors skaityti, turi patikrinti kas ir koks yra pats informacijos šaltinis; jis turi būti nešališkas, nereliginis(!), mokslinis, oficialiai visuotinai pripažintas ir objektyvus - šios sąlygos būtinos, renkantis literatūrą. Be to - kritinis bei loginis mąstymas - be šių dviejų dalykų objektyvus pažinimas neįmanomas.
Gal turėsi kantrybės įsigilinti į kiekvieną mintį, į kiekvieną žodį, vieno labai išmintingo žmogaus: www.dropbox.com/s/rv3yia6t6ozy4ca/Antonijus.Didysis.IVa.jpg?dl=0
- tai ir turėtų būti tavo tikėjimo Dievu atskaitos taškas - nuo šių minčių prasideda supratimas apie tikėjimą Dievu. Ir šių minčių nesugebės nuneigti joks kunigas, nes jos iš esmės ir prieštarauja bažnyčios sukurtai koncepcijai.
P.S. Daira, manau, jog tu pradėjai abejoti pačia religija(bažnyčia), ne tikėjimu Dievu.
