Garbė Jėzui Kristui,
pastaruoju metu turiu problemų šeimoje, o, galbūt, tai aš esu ta problema. Gyvenu su mama ir sese. Nei vienos dienos neapsieiname be barnių ir jie kyla dėl įvairiausių smulkmenų, kaip nuomonių išsiskyrimas ir tt. Aš pats esu beveik 18-ikos metų vaikinas. Nesenai iš naujo atsivertęs į tikėjimą, priėjęs Sutvirtinimo sakramentą, reguliariai meldžiuosi, einu į bažnyčią. Myliu gyvenimą, žmones, pamečiau daug blogų savybių dėl stipraus atsidavimo Dievui. Tačiau šeimoje vis tiek jos liko, gal net sustiprėjo. Labai dažnai konfliktuoju su mama dėl absoliučiai visko. Santykiai tarp mūsų nei labai geri, nei labai blogi, 50/50. Ji nelabai supranta mano naujai susiformavusios pasaulėžiūros, mano, kad daug ką sureikšminu, nepažystu pasaulio. O tas mane verčia "kirsti" atgal, neigti viską...Taip įskaudinu ją ir pats kartais net nepastebiu to. Ir mane patį dažnai kritikuoja, sako, kad būčiau savimi - visos šitos erezijos prieš mane verčia mane vemt... O su sese kiek atsimenu visada buvo papuvę santykiai. Gal tai nėra reta tarp brolių ir seserų šeimoj. Aš visgi esu ypatingai skirtingas nuo jų, kartais man pačiam darosi baugu, kokiais matais tas skirtumas gali būt matuojamas. Aš esu labai filosofiškų, dvasiškų pažiūrų, introvertas - visiška priešingybė joms. Jaučiuosi klaikiai, nes bendrai save laikau altruistu, o šeimoje prieš save pasijaučiu kaip dviveidis egoistas, kas verčia mane jaustis klaikiai. Žinau, kad jei viskas gerai klostysis, ateityje apmažinsiu savo bendravimus su šeima, mes per daug skirtingi, aš negaliu pasiduoti jų nuomonei ir būti tokiu, kokiu Ji mane vaizduojanti esančiu.
Tad, mielas kunige, kokia jūsų nuomonė? Kaip išlaikyti santarvę šeimoje? Kaip nesivelti į konfliktus? Kaip išlaikyti savo orumą, nes dabar jaučiu, kad pastoviai nusidedu 5-ajam Dievo įsakymui, kas verčia mane jaustis baisiai...
Dėkoju už atsakymą.
