Sveikas, Jonai, nors nesu kunigas(o ir nenorėčiau juo būti :) pirmiausia, nėra aiškios konkrečios priežastys, dėl kurių kyla jūsų konfliktai.
Iš tavo aprašyto klausimo neaišku kaip į tavo pamaldumą ir ėjimą bažnyčion žiūri/reaguoja mama ir sesė. Kokia yra tavoji "naujai susiformavusios pasaulėžiūra"? Dėl ko tave mama "dažnai kritikuoja"? Kame yra "nuomonių išsiskyrimas"?
Daug nežinomųjų tavo istorijoje.
Kai konfliktuoja dvi pusės, dažniausiai abejos yra kaltos dėl susidariusios padėties. Prie viso to dar, gal būt, prisideda ir jaunatviškas maksimalizmas, ir noras atrodyti protingu bei išmanančiu, ir teisiu/teisingu? Gal būt?
Žinau Vilniuje gyvenusius sutuoktinius, kurie išsiskyrė dėl pačių kvailiausių dalykų - dėl buitinių smulkmenų. Man tiesiog buvo šokas, kai tai sužinojau :)) Taigi, vyras nuolat savo žmonai priekaištaudavo, jog ji nuolat neužkemša kamšteliu indų ploviklio buteliuko, kad "ne ten" puodelius padeda, kad kažkokie daiktai "ne vietoje"; ji savo ruožtu taip pat "atsilygindavo" panašiomis smulkmenomis. Tačiau vienas kitą kaltindami nė vienas jų nebandė analizuoti savęs, nebandė šalinti priežastis, dėl kurių vyko konfliktai, maža to, jie kiekvienas jautėsi esą teisus, prieš kitą. O konfliktai vis augo...
O gal geriau viską nutylėti?
Ne. Slopinti savo reakcijas, slepiant savo pyktį ir taip vengti konflikto yra labai žalinga. Taip paslėptos emocijos niekur nedingsta ir jos anksčiau ar vėliau gali nekontroliuojamai išsiveržti su didžiuliu emocijų "sprogimu". Tai klasikinis variantas, pagal kurį įvyksta nemažai tikrų ir labai skaudžių tragedijų šeimose.
Visada yra geriau ieškoti konflikto sprendimo, nei išsiskirti į skirtingas puses; nėra gerai viską palikti status quo. Problemos niekur nedings, nes nėra priežasčių joms dingti.
Kad išspręsti bet kokį konfliktą visada reikia bendrauti, visada reikia kalbėtis, jokiu būdu nekaltinant kito ir nepriekaištaujant.
Jonai, kaip tu supranti, tavo žodžiais tariant, "atsidavimą Dievui"?
Kad "nesenai iš naujo atsivertęs į tikėjimą, priėjęs Sutvirtinimo sakramentą, reguliariai meldžiuosi, einu į bažnyčią" - tai nėra "atsidavimas Dievui".
Dievui net nereikia, jog būtum jam kažkaip "atsidavęs". Dievui ko ir reikia iš tavęs, tai jog mylėtum visus, visur ir visada. Ko gi yra vertas tavo "atsivertimas į tikėjimą", jei nėra santarvės su pačiais artimiausiai žmonėmis gyvenime - mama ir sese?
Jei jau tokiu tikinčiu save laikai, tai dieną-naktį tau ausyse turi skambėti Jėzaus žodžiai apie meilę visiems. Negi tavo mama ir sesė to "nenusipelnė", kad jas mylėtumei?
Visada reikia pradėti nuo savęs. Nieko čia sunkaus nėra, reikia tik noro. Analizuok savo mintis ir veiksmus. Ar visada elgiesi dorai jų atžvilgiu? Reikia, o ir būtina savyje suprasti, jog konfliktas yra kvailas dalykas.
Jei pradedi ridenti mažą sniego gniūžtę, nė nepastebėsi, kai ji taps tokia, kurią vėliau negalėsi nė pakelti. Lygiai taip pat ir su konfliktu - jis išsivystys iki tokio mastelio, jog nesugebėsi jo taip lengvai išspręsti. Neturėdamas kitos išeities, beliks tik bėgti nuo jo. Bet niekur nuo jo nepasislėpsi - vis vien jis tūnos tavo viduje. Ar tau to reikia?
Jonai, kada paskutinį kartą savo mamai nusišypsojai? Kada ją buvai apsikabinęs ir sakęs, jog ją labai myli? Kada jai paskutinį kartą padovanojai gėlių puokštę? O sesei?
Matai, galima viską pradėti nuo pačių menkiausių, pačių mažiausių smulkmenų artimiesiems, nes jos daro didelius ir tikrus stebuklus santykiuose.
O tada tau ir "Dievas padės"...
