Su visa pagarba Jūsų tėvui. Jo nėra šalia kaip kažkokio vaiduoklio. Tai, ką jaučiate, yra tiesiog baimė dėl netikėtos jo mirties ar gyvenimo pabaigto savižudybe.
Po mirties Bažnyčia moko apie tris būvius: dangų skaistyklą ir pragarą.
http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N14396.html
Tegul tėvo atminimas bus įprasmintas tiesiog paprasta dėkingumo Dievui malda už tai, kad jis buvo jūsų tėvas, už tai ko gero išmokė ar pasakė, kad leido laiką su Jumis.
Nesijauskite kalti dėl staigios jo netekties. Dažnai žmonės graužia save, kad visko nepasakė, kad tobuli nebuvo savo artimųjų atžvilgiu, kad neatleido. Jei neturite kliūčių ir niekada to nesate darę ir dėl to jaučiate kažkokią kaltę, atlikite išpažintį ir baikite save graužti.
Mūsų artimųjų mirties data įsirėžia visam gyvenimui. Su ta pačia dėkingumo intencija galima ir jų kapus aplankyti, ir paaukoti šv. Mišioms. Bet svarbiausia linkiu vaduotis iš kaltės ir baimės pančiū. Ramybės jums.