Question

Sveiki,
tvarkome mirusių Senelių namą.
Kaip teisingai pasielgti radus laiškus? Ar galima juos skaityti?
Radau vieną Senelio laišką su išvardintais labai asmeniniais dalykais - apie žmonos neištikimybę, jo savijautą - panašu į laišką/dienoraštį, ant voko adresato nėra, buvo įdėtas į knygą, rašytas labai senai - tada aš dar buvau negimusi.
Aš jį perskaičiau, papapsakojau sesei - kitai anūkei - ji sako, kad čia jau nuodėmė, nes sutikimo skaityti ir platinti mes neturim ir jau negausim.
Bet ar tai nėra tiesiog mūsų šeimos istorija, kurią sužinai štai tokiu būdu?
Aš radau ir kelis kitokius laiškus - siųstus giminaičių be didelių paslaptingų asmeniškumų. Bet kol neperskaitai - tai juk nežinai, kuriai "kategorijai" tai priskirti?
Gal esmė su kokia intencija tai daroma - ar smerksi, ar tiesiog paskui melsies?
Yra du Senelių vaikai ir dar 2 anūkai (be mūsų su sese) - tai kaip teisingai elgtis to "paslaptingo" laiško atveju - atiduoti jį vaikam, sudeginti, ar galima apie jį pasakoti kitiem anūkam?
Ar čia reikia elgtis kaip kunigui, saugant išpažinties paslaptį? Man asmeniškai taip daryti būtų labai sunku, nes toks "laiškas iš praeities" sukelia daug minčių ir norisi su kažkuo pasidalinti.
Iš anksto dėkui....

Answer 1

Jokios nuodėmės čia nėra. Dalintis laiško turiniu su šeimos nariais galima. Bet turite elgtis tikrai išmintingai. Juk gali būti, kad toks laiškas gali sukelti likusių anūkų pyktį, kodėl močiutė taip pasielgė ir panašiai.

Tikiu, kad nelengva ir jums su tokia informacija gyventi. Bet tai yra praeitis, ir negalite šios praeities naštą užsikrauti sau ant pečių. Paminėjote, jog galite melstis. To ir linkiu, maldoje išgyventi tų laiškų turinį. O išsakyti savo jausmus, kaip jaučiamės, mes privalome. Lietuvoje per ilgai buvo nuostata nesidalinti apie tai, kaip jaučiamės. O rastas laiškas tik įrodo, kad žmogus turi jausmus, jaučia pyktį, baimę, nuostabą, pasibjaurėjimą, džiaugsmą.