Nuo septyniolikos metu, jau ketverius metus uzsiiemu okultizmu. Tai trecioji savirealizacijos-sielos pakopa. Pirmoji kunisku troskimu, antroji sielos troskimu, trecioji dvasine. Per paskutines dvi savaites nuo kaledu iki nauju metu supratau, kad savirealizacija manes nebedomina, nors ta veikla paliko manyse tokiu pedsaku, kaip tikejimas reikarnacija, ir kitu.
Butent po dvasinio pabudimo kuris ivyko septyniolikos metu pirminis impulsas buvo meile. Ir dabar gryzau prie jos. Dabar mano klausymas. Kodel noras myleti kitus ir noras buti mylimu kelia tokia kancia, kodel nepavyksta tos meiles dalintis su kitais?, ar to reikia mokytis? Ar Kristus jautesi taip pat kol buvo gyvas? Jei meiles skleidimas nuo siol mano tikrasis prioritetas(kuo dar nesu tikras, turi praeiti laikas) kaip man tai vykdyti, juk dauguma zmoniu dar teberanda prasme proto ir jausmu ''zaidimuose'', deja tie zaidimai neduoda objektyvios realybes supratimo.