Bažnytinė tradicija

Paklausė Tema: Religija
Sveiki. Norėčiau išsakyti savo klausimus, susijusius su krikščioniškojo tikėjimo tradicija, ir paprašyti jūsų kuo paprasčiau ir, jeigu galima, be iškalbingų citatų, atsakyti į mano klausimus :)

Visų pirma Jūs, gerbiamieji kunigai. Kaip Jūs įvertinate savo kompetenciją? Tarkim popiežius ir eilinis provincijos kunigas. Jie tapatūs ar skirtingi? Jei tapatūs, tai kodėl vienas turi skeptrą ir karūną, o kitas tik sutaną ir kaimo bendruomenę? Jei skirtingi, tai kaip galima vertinti kuris kunigas labiau atsidavęs tikėjimui?

Antras klausimas - Kiek žinau kunigas yra mediumas (tarpininkas) tarp krikščionio ir Dievo (išpažintis), kam tuomet reikalinga malda? Jei žmogus visgi pats sugeba rasti Dievą maldos dėka, kam tuometa reikalingi kunigai ir, apskritai, bažnyčia? Ir dar apie maldą - juk visą gyvenimą tą patį eilėraštį kartodamas nieko naujo iš jo neišmoksi, tai kokia nauda? Man tai panašu į mokymąsi "kalimo" būdu.

Trečiasis - kodėl yra priimta krikštyti nesąmoningos būsenos vaikus? Ar nemanote kad taip pažeidžiama apsisprendimo laisvė? Kodėl prie šio klausimo prikišate krikščionybės išgalvotą pirmapradę nuodėmę? Mano manymu vaikai yra patys tyriausi homo sapiens pasaulyje, juk jie dar nepažinę melo ir apgavystės.

Ketvirtas klausimas - jei Dievas yra visur ir visada, jei jis yra absoliutas, TAI, iš kur mes atėjom ir kur einame, tuomet kodėl jis laikomas monarchu (kuria, naikina, baudžia, priima sprendimus, prižiūri jog jo įstatymų visi laikytųsi ir pan.)? Turiu omeny, kad begalybei nelogiška koncentruotis į vieną tašką. Kam tuomet reikalingi visi simboliai, vaizduojantys Dievą ir ar Dievas tikrai yra monarchas?

Penktasis - ar aš galiu švęsti krikščioniškas šventes (Kūčios, Kalėdos, Velykos ir kt.) jei nelaikau savęs krikščioniu? Tiesiog malonu pabūti su artimaisiais kartu jaukų vakarą, tačiau jaučiu spaudimą iš artimųjų, jei nesilaikau tam tikrų tradicijų per šventes. Ar tai teisinga? Eilinį kartą nusiviliu krikščioniškomis vertybėmis, manau, kad jos per daug orientuotos į VIENINTELĖS tiesos pripažinimą. Kuomet gyvename marginalijų pilname pasaulyje, tolerancijos skatinimas, manau, padėtų atgauti bažnyčiai autoritetą.

Labai dėkoju už kantrybę atsakant, ramybės jums!

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turi prisijungti arba užsiregistruoti.

Atsakymų: 1

Atsakė

Pačioje pradžioje vertėtų pasakyti, kad šis atsakymas yra labiau skirtas jį skaitysiantiems krikščionims (kurie susiduria su tokiais klausimais ir kartais nežino ką atsakyti). Tiesą sakant, nemanau, kad čia pateikiami atsakymai galėtų kažkaip ypatingai pakeisti Klausiančiojo požiūrį į katalikybę, Bažnyčią, kunigus, sakramentus ir netgi patį Kristų :) Taigi, ir į atsakymus reikėtų reaguoti labiau kaip į (neįmanomos šioje svetainėje) diskusijos užuomazgą, o ne į oficialaus Bažnyčios mokymo pateikimą.


I. Apie kunigystę
Kunigų „kompetencija“ (šiek tiek juokingas žodis) kyla iš Kristaus. O Jo kunigiškumas rėmėsi ne diktatoriško autoriteto savinimusi, bet ganytojiškumu. Kunigystės esmė – ne „turėti“ kažką, bet atsiliepti į pašaukimą tapti ganytoju – prisiimti atsakomybę už kaimenę. Kepurės, sutanos, klebonystės ir popiežystės – viso labo ženklai, kurie nurodo už ką tas ar kitas kunigas yra atsakingas.
Jei Jums kyla pagunda įsivaizduoti Bažnyčios hierarchiją kaip piramidę, kurioje Popiežius stovi ant Kardinolų pečių, šie remiasi vyskupais, ir galiausiai visa ši „grietinėlė“ yra laikoma kaimo klebonų (o šie – savo ruožtu – kaimiečių), tai siūlyčiau išmesti šį įsivaizdavimą į artimiausią šiukšlių konteinerį. Jei Bažnyčioje ir egzistuoja hierarchija, tai ji yra atsakomybės hierarchija. Piramidę reikia apversti. Nes kaimo klebonas atsakingas viso labo už kaimiečius. Vyskupas gi – ir už kaimiečius, ir už tą patį kaimo kleboną. Kardinolas – jau už visus tris. Popiežius, atsidurdamas šios apverstos piramidės apačioj, yra apskritai nepavydėtinoj (atsakomybės atžvilgiu) padėty.
Kita vertus akivaizdu, jog bet kuriame pašaukime įmanoma „nusivažiuoti“. Kunigai nėra ypatingesni už gydytojus, mokytojus, valdžios žmones ir pan. (vardiju profesijas, kurios kartais vadinamos „pašaukimu“, nes persmelkia visą žmogaus gyvenimą, o ne tik jo darbo valandas). Jei savo pašaukimą gali išduoti anie, gali ir kunigai. Teisingesnis klausimas šioje vietoje būtų: ar/kaip galėčiau padėti tokiam kunigui/gydytojui/mokytojui ir t.t.
Kuris kunigas labiau atsidavęs tikėjimui? Keista, jog Jums – nelaikančiam savęs krikščioniu –  tai rūpi. Nesu tikras, kad suprantu kas čia turima omenyje... tad ir atsakyt neturiu ką.


II. Apie maldą?
Kunigas, kaip jau sakiau, yra piemuo, o ne mediumas (dar vienas juokingas žodis iš magijos pasaulio). Jis nėra koks nors žynys, kuris žino slaptas formules kaip priversti „dievą“ paklusti žmogaus valiai ir įvykdyti tai ko žmogus užsigeidžia. Jei kunigas ir yra koks nors tarpininkas, tai jo tarpininkavimas tegali būti užtariantis. Jis juk nėra Dievas. Ir pats iš savęs jis neturi jokios galios. Todėl jis, būdamas toks pat kaip ir visi žmonės, tegali pats, kartu su jais (o taip pat ir už juos), melstis. Šitoj vietoj tiek kunigas, tiek pasaulietis yra lygūs.
Kam reikalinga malda? Sakant labai paprastai – kad nepamirštume, jog Dievas yra Asmuo. Tai jau tikėjimo klausimas. Taigi, jei manote, kad Dievas yra „Absoliutas“, Jums melstis tikrai nereikia. Absoliuto akivaizdoje tardamas netobulus žodelius atrodytumėte apgailėtinai ir tik pats sau patvirtintumėte, jog Absoliutui esate absoliučiai nereikalingas.
Krikščionys meldžiasi, nes jie atpažino Dievą kaip Asmenį. Todėl jiems atsiveria santykio bei bendravimo galimybė. Ar įmanoma bendrauti su Asmeniu kuris tobulumu be galo pranoksta žmogų? Judėjas, musulmonas ir krikščionis pasakytų: „Taip, nes tas Asmuo pirmas to panorėjo ir pats padarė, kad tai būtų įmanoma“. Teologiškai tai vadinama Apreiškimu. Pasidomėkite.
Ar nuolat kartojama „ta pati“ malda kam nors naudinga? Jei kalbame žmogiškame lygmenyje, tada akivaizdu, jog susiduriame su nuoboduliu ir nuvalkiojimu. Bet jei malda tikrai yra pokalbis su Dievu, tada Jam (kuris yra tobulas Asmuo) nuobodulys yra svetimas, nes nuobodulys akivaizdžiai yra tam tikra netobulumo rūšis.
Ar įmanoma visą gyvenimą kartoti tą patį eilėraštį? Labai, labai, labai abejoju. Man nepavyksta net dukart tą pačią dieną taip pat pasakyti tų pačių maldos žodžių.


III. Apie vaikų krikštą
Rašyta ne vieną ir ne du kartus. Google.


IV. Apie Dievą
Jei Dievas yra Absoliutas, tada kiekvienas bandantis Jam priskirti kokią nors savybę tėra vertas pašaipos. Kaip jau sakiau, trys didžiosios monoteistinės religijos atpažino Dievą kaip Asmenį (kuris gali turėti nuomonę, gali kurti, gali naikinti ir t.t.). Todėl beprasmiškas Absoliuto akivaizdoje klausimas: „Kas Tu?“ (atsakymas į jį tebūtų apgailėtina aukščiausio laipsnio būdvardžių virtinė), šiose religijose išvirto į baisiai nepatogų, bet neišvengiamą klausimą: „Kas Tu esi man?“ Ir čia labai konkrečios patirtys atvedė iki antropomorfizmo – Tasai kuris yra už mane aukštesnis, kuris manimi rūpinasi, mane gina ir t.t. yra kaip Karalius.
Keista, kad išsirinkote būtent šį įvaizdį. Kur kas skandalingesni man (jei manyčiau, kad Dievas yra Absoliutas) būtų Dievo kaip Piemens, arba Dievo kaip Uolos įvaizdžiai... Manyčiau, kad čia vertėtų prisiminti labai paprastą, bet pernelyg dažnai užmirštamą taisyklę – analogijoje skirtumas visuomet yra didesnis nei panašumas. Taigi, pasakymas, kad Dievas yra Karalius reiškia, kad Jis tikrai labai menkai tėra panašus į karalių. Viso labo keliais bruožais.


V. Apie galėjimą
Leiskite papasakoti anekdotą. Vienuoliui, visą gyvenimą besilaikiusiam celibato, į senatvę prasidėjo prostatos problemos. Vieną dieną gamtiniai reikalai jį prispyrė tiesiog vidury baltos dienos, einant gatve. Ką darysi... Vienuolis kilstelėjo abitą ir ėmė laistyti žemelę :) Tai pamačiusi davatkėlė griebėsi už galvos: „Tėveli! Kaip jūs galite?!“ Vienuolis nė kiek nesusijaudino: „Darau, vadinasi – galiu“.


VI. Apie vienintelę tiesą
Man kelia nuostabą šiandien įsigalėjęs tam tikras nenuoseklumas... Žmonės, pavargę ieškoti tiesos, nusileido į nuomonių džiungles, stumdosi jose ir vienas kitam šaukia, jog įmanoma turėti „savo tiesą“. Juk kad ir kaip pavadintum Tiesą, ji nenustos egzistuoti :) Net jei pavadinsi ją neegzistuojančia.
Kita vertus, net jei kitus dalykus pradėsi vadinti „tiesa“, jie nuo to nepasidarys teisingesni (prisiminkite sovietmečio laikraščių pavadinimus). Tačiau regis, kad pavargusiems žmonėms šiandien gana, kad būtų pareikšta: „tai mano x“ (kur „x“ yra kas tik nori – tiesa, nuomonė, požiūris, pinigai, seksas, hobis, savaitgalis, religija, laisvalaikis, lytinė orientacija ir t.t.), kad įsijungtų tolerancijos varikliukas ir šis „mano“ būtų privalomai gerbiamas. Ir jei kažkas atsiakytų tai gerbti, jis būtų apšauktas „x-fobu“, arba, dar baisiau – „x nekentėju“.


Negi rimtai manote, kad įmanomos dvi Tiesos? :)


Ir negi rimtai manote, kad jei egzistuoja tos dvi „kažkas“, jos abi vertos Tiesos vardo? :) Man visada atrodė, kad tai – tinginio išeitis. Sakyti: „yra daug tiesų“, tėra viso labo atsisakymas ieškoti tiesos, prisidengiant „plataus požiūrio“ ar „tolerancijos“ kauke :) Juk tolerancija, gerai pagalvojus, tėra mitas. Ji neegzistuoja :) Tačiau tai – jau kita tema.

Užduoti Klausimą

Temos

Temos


...