pirmiausia, ko gero, vis tiek reikėtų įsivardinti paprastą tiesą, kad žmogaus protas nesugeba mąstyti amžinybės. jis visuomet mąsto laiko, trukmės, "anksčiau/vėliau" kategorijomis. todėl ir "prailgsta/neprailgsta" savybė čia negalioja :) t.y. būtų klaida manyti, kad tai tebus "akimirka", nes tai vėlgi būtų laiko kategorija.
mąstant apie šiuos dalykus man labiausiai patinka "amžino dabar" koncepcija. šiuo atveju teigiama, kad tiek praeitis, tiek ateitis yra vienodai pasiekiamos, tarsi būtų išlenktoje plokštumoje esantys taškai kurie gali būti vienodai gerai matomi tuo pačiu metu.
viskas ką bandau pasakyti, tai kad man patinka galvoti apie amžinybę kaip būseną, kurioje nėra panaikintas tęstinumas, nors nebeegzistuoja laiko "praėjimo" savybė. gal čia ir painu :)
na, o po to jau matyt turėtume klausti, ar laimė ir ne-laimė yra vienodos būsenos :)
beje, kažkur skaičiau vieno teologo pamąstymus apie pragarą ir man patiko, tai pasidalinsiu. jis sako, kad pragaras - anaiptol ne vienišumo būsena. pragare, sako jis, būsime mylinčio Dievo akivaizdoje, tačiau savo gyvenimu būsime pasirinkę Jo nemylėti. ir būtent todėl ta akivaizda bus tokia skaudi... tarsi būti akivaizdoje to kuris tave įsimylėjęs, o tu jam nejauti, geriausiu atveju, visiškai nieko.
tokiu atveju man net ir tie "vaikiški" pragaro įvaizdžiai su katilais, krosnimis ir t.t. atrodo ne tiek daug ir tenutolę nuo įmanomos tiesos :)
juk jeigu būsime mylinčio Dievo akivaizdoje, tai mus degins Jo meilės liepsna. kaip ten Giesmių Giesmėj sako? - meilė stipri kaip mirtis ir joas kaitra - neužgesinamos liepsnos. lyg taip...
vis tiek, galiausiai reikėtų paklausti, ar įmanoma tokius dalykus svarstyti hipotetiškai :) jau pats žodis savyje talpina tam tikrą suvokimą apie "galią" [žr. "hypo" - po, žemiau ir pan.] tarsi stovėtum aukščiau ir kažką teigtum apie kokį nors dalyką.
ar tai įmanoma meilės akivaizdoje? kažin :)
