Question

Gal galėtumėte pakomentuoti, žegnojantis, kai tariame: - VArdan Dievo Tevo, Sunaus ir Sv. Dvasios, kodel butent tokiu budu zegnojames, ka atrandame kiekvienoje kryziaus vietoje, Dievas Tevas virsuje, Dievas sunus ties krutine, Svetoji Dvasia is kaires i desine, kodel butent taip turime tai daryti, tose kryziaus pusese, (tarkim provoslavai zegnojasi kitaip), kodel tokia tradicija, kodel butent tokie kryziaus simboliai, ir kaip tiksliai turetume juos suprasti?

Answer 1

Yra žinoma, jog III a. pradžioje Afrikoje ir Romoje buvo paprotys besiruošiančiųjų krikštui kaktą pažymėti kryžiaus ženklu. Šis liturginis ženklas plačiai paplito. Kartu plėtėsi paprotys kryžiaus ženklu laiminti, tai buvo daroma ištiestais suglaustais pirštais Vakarų Bažnyčioje ir tris pirštus sulenkus Rytų Bažnyčioje. Dar vėliau atsirado vadinamasis didysis kryžiaus ženklas - persižegnojimas paliečiant dešine ranka kaktą, krūtinę ir pečius. Dabartiniame Romos mišiole nurodoma kryžiaus ženklu pradėti Mišias. Kryžiaus ženklu išpažįstame Trejybės paslaptį, išpažįstame, jog Kristus mus atpirko. Žegnodamiesi mes išpažįstame tikėjimą savo protu (paliečiama kakta), priimame jį su meile (paliečiama krūtinė), gyvename tikėjimu (paliečiami pečiai). Kryžiaus ženklas atliekamas dešinės rankos ištiestais ir suglaustais trimis pirmaisiais pirštais, paliečiant kaktą, krūtinę, kairįjį ir dešinįjį pečius, kairiąją ranką laikant ant krūtinės. Pabaigoje rankos nuleidžiamos ir sujungiamos. Žodžiai, lydintys kryžiaus ženklą, tariami pagal rankos judesį.