Šv. Faustinos "Dienoraštyje" skaičiau, kad Jėzus reikalavo iš jos visiško paklusnumo vyresniosioms, regulai, kitaip sakant, įstatymui, kad vienas klusnumo aktas Jėzaus akyse vertesnis už daugelį pasninkų, maldų ir apsimarinimų.
Tačiau Peshke "Krikščioniškoji etika" rašo, kad Bažnyčia visuomet smerkė rigorizmą, kad tiesa yra balanse tarp įstatymo ir laisvės, nors labiau į įstatymo pusę. Tad, pvz., ar galima sakyti, kad naudotis nelegalia programine įranga ar muzika, ar nuskenuota knyga morališkai leistina, jei vis tiek jos neįpirkčiau ir nepirkčiau, o dabar jei tuo naudojuosi, atsiranda didesnis bendrasis gėris. Tačiau ar tiesa, kad Jėzui daug labiau patiktų, jei aš susilaikyčiau ir nesinaudočiau tuo, kas įstatymu uždrausta? Tuo būčiau neturtingesnis, liktų daugiau laiko esminiams dalykams - juk tai atitinka Evangelijos dvasią?
Ir vėl: kodėl Mato Evangelijoj kažkur Jėzus sako, kad kas pažeistų bent mažiausią iš Įstatymo reikalavimų ir to mokytų kitus, bus mažiausias Dangaus karalystėje? Ar tai nėra rigorizmas, kurį Bažnyčia smerkia?