Jėzus Kristus apie santuoką kalbėjo žydams, aiškindamas jiems galiojusius Senojo Testamento įstatymus. Naujajame Testamente, Bažnyčioje, Jėzus "raktų galią", t.y. teisę nustatyti, kas galima, o ko ne (nuodėmė) atidavė Bažnyčiai. Todėl Bažnyčia nustato, kas leistina, išskyrus prigimtinius įstatymus,kurių jokia galia pakeisti negali. Santuokos galiojimą visų pirma apibrėžia Kanonų Teisės Kodeksas.
Jame skelbiama, kad santuoka pirmiausia yra ją sudarančių tikinčiųjų sutartis, atitinkamo Bažnyčios autoriteto patvirtinta. Jei tokia sutartis sudaroma galiojančiai, ji tampa pakelta į sakramento garbę ir jau yra neišardoma jokio autoriteto nei vėlesnio nuodėmingo sutuoktinių elgesio. Kitaip su negaliojančiai sudarytomis sutartimis, kurias tokiomis gali pripažinti bažnytinis tribunolas.
Neištikimybės arba smurto atveju santuoka pripažįstama neįvykusia tada, kai įrodoma, kad kažkuri šalis dar santuokos sudarymo metu turėjo asmeninių savybių, vertybinių klaidų arba kokią nors negalią taip, kad vidine nuostata nepripažino arba nebuvo įgalūs laikytis ištikimybės arba gerbti bei saugoti savo sutuoktinį. Jei tokie dalykai pripažįstami įrodytais, tai neveiksnaus asmens santuokinė sutartis pripažįstama negaliojančia ir sakramentas - neįvykusiu. Tiesiog neištikimybė, atsitikusi po santuokos, jos nesuardo.