Question

Garbė Jėzui Kristui!

Vienas dėstytojų universitete pradėjo kalbėti apie tai, kaip krikščioniškoje išganymo teologijoje pabaigoje atsiduriama veidas-į-veidą prieš Dievą (ši alegorija, regis, iš Jono laiškų?) ir pasakė tokią formuluotę, jog krikščionybės tikslas yra "dievėti", netgi pasakė "žmogus siekia tapti dievu". Tai man pasirodė labai keista, žinoma, nesiginčijau, tačiau pasirodė, kad tai labai gnostiška. Aš visada galvojau, kad žmogaus tikslas yra į grįžti į Dievą, tai vyksta per Viešpaties malonę, tačiau žmogus niekaip negali tapti Dievu, nebent gali tapti Viena su Dievu (prigimties dalininku), tačiau negali "tapti Dievu". Siekti "tapimo Dievu" man atrodo yra puikybės ydos išraiška. Bandžiau ieškoti, tačiau akivaizdu, jog klausimas labai slidus, nes glūdi kalbinėje formuluotėje (galbūt, nuolankiai mąstant, galėčiau pateisinti ir dėstytoją, kad galėjome turėti tą patį omenyje, tik skirtingais žodžiais).

Kadangi šis klausimas labai intymiai svarbus (juk kalbama apie išganymą!) tai norėjau pasiteirauti, kaip teisingai reikėtų suprasti šią koncepciją, galbūt tuo pačiu, ką išganymui šiuo požiūriu davė Kristus ir dar, galbūt (jei tik jums nebūtų sunku) šiokių tokių paralelių su eretiniu mąstymu šiuo klausimu (kad būtų aiškiau per priešpriešą). Suprantu, kad prašau nemažai, būčiau labai dėkingas už atsakymą bent į pirmąją klausimo dalį.

Ačiū!

Answer 1

Jūsų pastaba svarbi

Buvimas su Dievu nenaikina žmogaus, kaip asmens. Kitoks supratimas panteistinis.

 

1023  Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra visiškai nusiskaistinę, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12):⁶¹⁵

Savo apaštaliniu autoritetu apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia nusiskaistinti, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties nusiskaistinusios – [...], dar iki susijungiant joms su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi, drauge su šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – veidas į veidą regėjo ir regi Dievo esmę.⁶¹⁶

1024  Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinami „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būsena.

1025  Gyventi danguje reiškia „būti su Kristumi“.⁶¹⁷ Išrinktieji gyvena „Jame“, bet išlaiko, tiksliau sakant, suranda savo tikrąjį tapatumą, savo tikrąjį vardą⁶¹⁸:

Kaip supratote gnostikus palieku gnostikams:)