Question

Garbė Jėzui Kristui,
Mama, būdama gyva prašė, kad į karstą įdėčiau maldaknygę ir į rankas Šv. Genovaitės (toks buvo mamos antras vardas) paveikslėlį. Paprašiau, kad viską surašytų ir padėtų prie įkapių. Dėl paveikslėlio taip ir padarė, o dėl maldaknygės pakomentavo, kad jei esi žiopla, tai tokia ir būk. Šarvojant paveikslėlį įdėjau į rankas, o maldaknygę taip ir pamiršau. Tikra žiopla, anot mamos. Kaip turėčiau pasielgti su likusia maldaknyge (pasilikti, melstis iš jos, sudeginti,...?)? Kaip galiu išpirkti savo žioplišką kaltę? Ką galiu padaryti vardan mirusios sielos ramybės? Taip pat, po laidotuvių liko neužkastos žvakės iš šermenų. Duobkasiai patarė jas užkasti po 30-tinių. Ar galima kasinėti kapą? Nepakenksiu Sielai?

Answer 1

Esate ne žiopla, o kaltinanti save tuo, kuo nesate nusikaltusi. Nuo kada pamiršti reikšia būti žioplam ar kaltam? Jei jau neramu dėl maldaknygės, tai jei turite galimybę ją sudeginkite, jei nesiruošiate iš jos melstis. Jei ji tinkama melstis ir jūs norite ja naudotis, naudokitės.