santykiai su artimu žmogumi

Paklausė PASIMETUSI Gegužės 30 Tema: Visi kiti
Garbė Jėzui Kristui.
 
Norėčiau išgirsti Jūsų, kaip kunigo, nuomonę ir patarimus šioje situacijoje, su kuria susidūriau.
Esu suaugusi moteris, turiu jaukius mylimus namus, darbą. Tačiau asmeniniame gyvenime esu visiškai viena, nesukūriau šeimos, artimų draugų irgi neturiu, tik ,,darbinius'' kolegas ir tolimus gimines, su kuriais susitinku porąsyk per metus. Su jais bendraujame draugiškai, bet formaliai. Ši vienatvė manęs dažniausiai neslegia, nes su žmonėmis bendrauju sunkiai, esu labai uždara, drovi, ir užsidariusi  ,,savo kiaute'' jaučiuosi geriausiai. Kartais šiame pasaulyje jaučiuosi svetima ir pasimetusi, tuomet atramą ir nusiraminimą randu  maldoje ir tikėjime.
Mano tėtis, su kuriuo visą gyvenimą sutariau puikiai ir kuris buvo man geriausias Draugas, prieš keletą metų netikėtai mirė: plyšo kraujagyslė. Nežmoniškai liūdėjau, atrodė, kad viskas neteko prasmės. Atsitiesti padėjo tik tikėjimas Dievu ir atsidavimas Jo valiai. Pakeičiau gyvenamąją vietą, apsigyvenau viena (iki tėčio mirties gyvenome kartu aš ir abu mano tėvai.). Mama taip pat apsigyveno atskirai. Vis dėlto ji kuo toliau, tuo labiau ėmė mane kontroliuoti. Vaikystėje ji mane dažnai bardavo ir mušdavo, skyrė mažai dėmesio (visas dėmesys buvo jos profesijai ir pasiekimams). Jai įprasta būdavo naktį ateiti į mano kambarį, čiupti man už plaukų ir, ištempus iš lovos, primušti, nes ne ten padėjau knygą ar neatsiklaususi slapčia suvalgiau atidėtus saldainius. Aš savo ruožtu jos bijodavau, kartais nekęsdavau. Tėtis mane visada užstodavo, bet jis buvo pernelyg nuolaidus ir gerbė mamą kaip žmoną ir moterį, todėl niekada jos nei smūgiu, nei aštresniu žodžiu netramdė, nors matydavau, kad kenčia . Jau tada prižadėjau sau, kad niekada nekursiu šeimos, nes šeima - tai tik riksmai ir mušimas. Motina kategoriškai neleisdavo man susirasti draugų, užrakindavo mane vieną namuose ir išeidavo į darbą.   Ji visą laiką viską kontroliavo, kritikuodavo, gal todėl augau baikšti, liguistai drovi, net isteriška. Mokykloje patyriau patyčias, buvau ,,mamyčiukas'', todėl įpratau slėptis savo vidiniame pasaulyje kaip koks įbaugintas žvėriukas, su niekuo nesikalbėdavau, nes maniau, kad jei žmonių vengsiu, jie prie manęs neprisiartins ir neįskaudins. Deja, nesugebėjau nuslopinti įgimto artumo, švelnumo, bendrystės poreikio. Norėjau, bet nemokėjau mylėti ar būti mylima. Niekada taip ir nesugebėjau susirasti draugų, bijojau ir artimų santykių su vaikinais, nes man pasąmoningai atrodė, kad artimi santykiai neišvengiamai skaudina ir baigiasi smurtu, todėl geriau jų vengti. Išmokau atsiriboti nuo visų ir visko, vengti bendravimo. Po tėvelio mirties, gyvendama atskirai nuo mamos pamažu ėmiau išsilaisvinti iš visų senų nuoskaudų, baimių,  šis fizinis atstumas nuslopino emocijas ir mūsų su mama santykis tapo sveikesnis, bent jau man taip atrodė.  Kai jausdavausi vieniša, trokšdavau šilumos, artumo, stengiausi tai surasti maldoje ir Dieve. Vadovavausi vieno kunigo man per išpažintį pasakytu pamokymu : ,,Kai neberandame žmogiškosios vilties, ieškokime ir melskime dieviškosios...''. Aišku, neišvengiau ir silpnumo, nevilties akimirkų, kai keikdavau visus ir save, pasiduodavau beprasmiam laiko švaistymui, ieškodavau paguodos neskaisčiose mintyse, liūdėdavau, ir t.t, bet Dievas man padėdavo nepalūžti. Daug meldžiausi Dievui, kad suteiktų man išminties ir ramybės santykiuose su motina, kad padėtų jai atleisti, nebekaltinti, paleisti praeitį. Suvokiau, kad ji mane skaudino ne iš piktos valios, gal tiesiog nesugebėjo auklėti kitaip. Nuoširdžiai stengiausi jai atleisti ir pagarbiai su ja elgtis.
Tačiau dabar, per karantiną jaučiuosi taip, tarsi būčiau sugrįžusi į vaikystę: motina kasdien daugybę kartų skambina ir rašo žinutes, jei iškart neatsiliepiu, plūstasi, priekaištauja, kad jos nemyliu, stengiasi smulkiai išklausti, kur kasdien einu, ką veikiu, ką valgau, ir t.t. Jei juokaudama ar švelniai bandau pabarti, kad nebeskambintų man kas pusvalandį, užsigauna. Jos argumentas : ,,Aš tik tave vieną turiu, tik dėl tavęs gyveni  ir viską tavo labui darau.'' Pyksta, jei su ja nepasitarusi nueinu į parduotuvę ar Bažnyčią, visaip mane gąsdina, bara.Bet aš nemanau, kad turėčiau gauti jos leidimą tokiai kasdienei veiklai... Todėl neretai jai meluoju, nesakau, kur einu ar ką planuoju, nes žinau, kad pasipasakojimas baigtųsi priekaištų ir gąsdinimų lavina.  Mama turi sutaupiusi pinigų, dažnai tuo giriasi, bet jų neleidžia, sako, kad vis saugo mano ateičiai, o į mano argumentus, kad pasirūpintų savimi, gal pakeliauti ar šiaip atsipalaiduotų, atsako, aš taip kalbėdama esu nedėkinga ir kad ji dėl to visą naktį neužmiega. Kai prieš kelias dienas nuėjusi į Šv. Mišias maždaug pusvalandį neatsiliepiau jai telefonu, skambino man kelis kartus ir galiausiai su keiksmais išplūdo, kur aš besivalkiojanti, kad mane kur... Tą rytą kaip tik buvau pakiliai nusiteikusi, priėmusi Švenčiausiąjį, o po jos skambučio taip skaudu pasidarė, taip negera. Klausiau savęs, kodėl ji taip elgiasi... Ir, tiesą sakant, suvokiu, kad širdyje vis dar jos bijau, nors ir žinau, kad fiziškai ji manęs nenuskriaus. Pastaruoju metu jau krūpčioju išgirdusi skambant telefoną, gyvenu įtampoje, net košmarus sapnuoti pradėjau su visokiais smurto vaizdais. Turiu vis labiau save versti bendrauti su mama, rinkti žodžius, kad nepratrūkčiau, stengiuosi slopinti atgyjančias senas nuoskaudas. Jaučiu, kad imu bendrauti šiurkščiai, tarp mūsų vis dažniau kyla apsižodžiavimų. Su ja susitikusi iš karto įsitempiu, imu bendrauti kažkaip nenatūraliai.  Bijau, kad vieną dieną emocijos sprogs ir nutrauksiu su ja bendravimą arba siaubingai iškeiksiu, išliesiu viską. Anta vertus, bijau, kad tokiu atveju jai ko neatsitiktų, nes jau daug kartų yra gąsdinusi, kad per mane jai ,,,Širdis sustos'' ir kad aš savo elgesiu ją ,,pribaigti noriu''.
Ką man, kaip tikinčiam žmogui, daryti tokioje situacijoje? Patarkite. Draugiški pokalbiai su mama nepadeda, ji neperkalbama : ,,Aš viską darau tavo labui ir taip visada darysiu''.Stengiuosi už mamą melstis kad mūsų santykiai ,,atsilaisvintų'', esu užpirkusi už ją Šv. Mišių, kad Dievas jai suteiktų išminties, stengiuosi jai padėti apsitvarkyti buityje ar šiaip patarnauti, jei ji ko nesugeba, nors kartais man tenka tiesiog prisiversti tai daryti vien iš pareigos. Širdyje nejaučiu jai meilės ar švelnumo ,nors ir bandau save įtikinti kitaip. Štai neseniai ji buvo apsinuodijusi, dėl to man pusdienį neskambino, nes gydėsi. Gal mane pasmerksite, bet aš visai nejaučiau nerimo dėl jos sunegalavimo, tik džiaugiausi tylinčiu telefonu... Nuoširdžiai nelinkiu jai bloga, tenoriu, kad ,,nebesmaugtų'' manęs savo dėmesiu, trokštu ramybės. Bet kartais širdyje man taip negera, kad ašaros pačios rieda ir jaučiu, kad prieš savo valią imu jos nekęsti. Žinau, kad turiu būti jai jautri ir atidi, gerbti ją dėl senatvės ir ,,žilos galvos'',  bet nesugebu susivaldyti. Nesugebu nuoširdžiai mylėti savo motinos ir kažin, ar kada sugebėsiu. Tokia jos kontrolė ir psichologinis spaudimas mane tiesiog naikina iš vidaus. Imu pastoviai jaustis prieš motiną dėl visko kalta, netikusi. Gal yra kokių maldų ar katalikui derančių veiksmų tokiose situacijose? Bijau, kad nusidedu ketvirtajam Dievo įsakymui. Kur ieškoti ramybės, ką daryti?? Patarkite.....
Atsiprašau, kad tiek visko prirašiau, bet nedrįstu savo parapijos kunigų trukdyti tokiais reikalais ar prašyti, kad skirtų laiko mane išklausyti, o per išpažintį irgi ne vieta ilgai pasakoti apie savo skaudulius. Galėčiau pasikalbėti su psichologu, bet man norisi išgirsti būtent tikėjimu ir krikščioniška morale paremtą nuomonę. Beje, mano mama irgi tikinti, lanko Bažnyčią, vis akcentuoja, kad daug už mane meldžiasi. Lauksiu Jūsų komentarų, patarimų ar tiesiog įžvalgų. Jei galite pasimelskite už mane ir mano motiną.

Atsakymų: 1

Atsakė kun. Vytautas Birželio 4
Ačiū už atvirumą.

Jūsų mama manipuliuoja jumis, jos pasisakymuose ypatingai pabrėžiamas AŠ. Jos tikėjimas ir puikybė tarp savęs nieko neturi bendro. Tai, kaip ji su jumis elgėsi ir pasakymas, kad kažką dėl jūsų padarė, yra visiškas absurdas.

Tikėjimu ir toliau gyvenkite. Ir pabandykite su psichologo pagalba nusibrėžti taisykles, kaip bendrauti su mama, kaip reaguoti į jos manipuliacijas. Jeigu jau ryšys su mama ne augina, o baugina, tai yra negerai. Aš tik dvasininkas. Patarti galiu mylėti mamą malda ir u-tarimu prieš dievo veidą. Nereikia jos už nieką atsiprašyti ir jai kaip nors teisintis.

Susitikite su normaliu psichologu.
Užduoti Klausimą

Temos


...