Jūsų cituojamas autorius labai prieštaringas:)
Tradicija kyla iš Šv. Rašto ir čia nėra konflikto, o tikėjimo lobyno išsaugojimo garantas.
"Vedama Šventosios Dvasios ir apšviesta gautos gyvosios Tradicijos, Bažnyčia nustatė knygas, laikytinas Šventuoju Raštu, tokias, kurių, parašytų “įkvepiant Šventajai Dvasiai", "autorius yra Dievas" ir kurios "kaip tokios buvo perduotos Bažnyčiai” (Dei Verbum, 11) bei turi tiesą, Dievo norėtą užrašydinti mūsų išganymui (plg. ten pat).
Šventojo Rašto “kanono” nustatymas buvo ilgo proceso rezultatas. Senosios Sandoros bendruomenės (nuo tokių ypatingų grupių kaip pranašų sluoksniai ar kunigiškoji aplinka iki visos tautos) Kaip Dievo žodį, žadinantį jų tikėjimą bei vadovaujantį jų gyvenime, pripažino tam tikrą skaičių tekstų, kuriuos gavo kaip saugotiną ir perduotiną paveldą. Taip šie tekstai liovėsi buvę konkrečių autorių įkvėpimo išraiška ir tapo bendra visos Dievo tautos nuosavybe. Naujasis Testamentas liudija pagarbą sakraliniams tekstams, gautiems kaip brangus paveldas iš žydų tautos. Jis juos laiko šventaisiais Raštais ( plg. Rom 1, 2), įkvėptais Dievo Dvasios (plg. 2 Tim 3, 16; plg. 2 Pt 1, 20-21), kurie negali būti panaikinti (plg. Jn 10, 35).
Su šiais tekstais, sudarančiais Senąjį Testamentą (plg. 2 Kor 3, 14), Bažnyčia artimai susiejo pirmiausiai tuos raštus, kuriuose ji įžvelgė autentišką, apaštališką (plg. Lk 1, 2; 1 Jn 1, 1-3) ir Šventosios Dvasios garantuotą (plg. 1 Pt 1, 12) liudijimą apie “viską, ką Jėzus nuo pradžių veikė ir mokė” (Apd 1, 1), ir, kita vertus, pačių apaštalų bei kitų mokinių instrukcijas tikinčiųjų bendruomenėms kurti. Šis antrasis raštų rinkinys vėliau buvo pavadintas “Naujuoju Testamentu”.
Šį procesą sąlygojo daug veiksnių: tikrumas, kad Jėzus – ir su juo apaštalai – pripažino Senąjį Testamentą kaip įkvėptąjį Raštą ir kad velykinis slėpinys buvo jo išpildymas, įsitikinimas, kad Naujojo Testamento raštai tikrai kilę iš apaštališkojo skelbimo (tai nereiškia, kad jie visi buvo sukurti pačių apaštalų), jų neprieštaringumo tikėjimo taisyklei bei taikymo krikščioniškoje liturgijoje konstatavimas, galiausiai patirtis, jog jie dera su bažnytinių bendruomenių gyvenimu ir geba šį gyvenimą maitinti.
Nustatydama Raštų kanoną, Bažnyčia sykiu nustatė ir apibrėžė savo tapatybę taip, kad Šventasis Raštas nuo tol yra veidrodis, kuriame Bažnyčia gali vis iš naujo atrasti savo tapatybę ir amžiams bėgant patikrinti, kaip ji atsiliepia į Evangelijos kvietimą ir kaip atlieka savo kaip jos perteikimo priemonės užduotį (plg. Dei Verbum 7). Tai teikia kanoniniams raštams išganomąją ir teologinę vertę, visiškai besiskiriančią nuo tos, kuri būdinga kitiems seniesiems tekstams. Pastarieji gali gerai apšviesti tikėjimo ištakas, tačiau niekada negali pakeisti kanoniniais laikomų ir dėl to krikščioniškojo tikėjimo supratimą pagrindžiančių raštų autoriteto."
Biblijos aiškinimas Bažnyčioje
