Question

Smulkiau apie paskutinį teismą, nes man atrodo, jog apie paskutinį teismą tai bažnyčios politiškai išpūstas burbulas, kadangi anksčiau bažnyčią valdė ir nelabai sąžiningais būdais. Iki Marko Liuterio reformos tada manau labai parankus bažnyčiai buvo tas paskutinis teismas, nes bažnyčia atstovavo Dievą: jei neklausai bažnyčios nurodymų (politinių), reiškia eisi į pragarą. Man gi atrodo, jog tie žodžiai apie paskutinį teismą yra kiekvienam individualiai, kaip Kristus sakė: budėkit. Kiekvienam asmeniškai paskutinio teismo diena įvykti gali bet kurią sekundę: ar tu po mašina papulsi, ar dar kažkas atsitiks ir tuomet tavo siela bus prikelta iš numirusių ir stos prieš Dievo teismą. Nes kitaip, jei bus visuotinis teismas kaip jūs sakot, tai žemėje net uodui nebus vietos kur atsistoti. Galų gale, žemė egzistuoja žymiai ir daug daug ilgiau nei Biblija rašo. Tai patvirtina archeologija, kur gyveno civilizacijos aukštom technologijom, vienas iš tokių nepriklausomų archeologų visuotinai pripažintas yra Profesorius Michael Cremo http://www.mcremo.com/ , ir jo dokumentinis filmas Uždraustoji archeologija: http://www.youtube.com/watch?v=6oGqPc6poS4. Mes juk negalime aklai tikėti tokiais dalykais kaip biblijos istorija.Taip, kita vertus, kas yra siela ir Dievas empiriškai negalime patikrinti mokslo pagalba pasitelkus grubius metodus, todėl pasikliaujame Biblija, bet neapsistojame ties ja, žiūrim ir ką kitų religijų raštai rašo apie sielą, tačiau tokius dalykus kiek kas egzistuoja laiko patikrinti gali šiandieninis mokslas, reikia būti, nežinau, tikru kvailiu ir tikėti tik viena tiesa užmerktomis akimis. Labai atsiprašau už savo tiesias mintis. Yra nemažai kunigų, kurie yra lankstesni ir neužsisklendžia tik vienuose rėmuose, teko ne su vienu bendrauti. Todėl jūsų labai sausa versija apie sielą, reinkarnaciją ir kt. tikrai atrodo fanatiška.

Answer 1

Pabandysiu atsakyti trumpai.

Mums nėra patirta dvasinė egzistencija, visa tai, kas įvyksta po mirties. Mes daugelį dalykų vertinam pagal dabartinę, žmogaus žemiškąją gyvenimo patirtį. Todėl ir tas pasakymas "paskutinis teismas" mums būna kažkuo panašus į teismą, kuriame yra teisiamasis, teisėjas, liudytojai, advokatai. Iš tikrųjų paskutiniame teisme mes patys daugiausia save teisime matydami, patirdami dieviškąją realybę, suprasdami, kad dar labai toli mums iki jos, tikrai pajusim didelį nevertumą. O teisėjas bus mylintis Tėvas, Teisėjas, kuris teisia mylėdamas, o ne norėdamas nubausti. Prisiminkit gailestingojo Tėvo ir sūnaus palaidūno sceną.

Todėl ir tas paskutinis teismas, bus ir pirmasis teismas, kada mes ne kažkokioj teismo salėje būsim, o išgyvensim patirsim savęs gailestį, savęs pačių teisimą, - būseną. Taigi, pirmasis susitikimas su Dievu, su dieviškumu, ir bus mūsų paskutinis žvilgsnis į save pačius. Paskutinis, nes Dievo žvilgsnis bus Atleidimas ir Meilė. Tai ugnis, kuri išgrynins ir pastatys mus ant kojų, išdegins tai, ką nuodėmė buvo sugriovusi.

Kalbėti ar mąstyti apie reinkarnacijas ar dar kažką panašaus nėra tikslo, nes žmogus visada yra ir liks asmuo, savimi. Jei esu Rimas, tai ir visada būsiu Rimas. Net ir po mirties išliksiu savimi, o ne atgimsiu kažkuo kitu.

Answer 2

Mums yra palikta galimybė "paskutinį teismą" "atkelti" į šiandieną: tai yra Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Jame patys sakome apie save, patys save įvertiname. Jame atleidžiamos nuodėmės ("Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ (Jn 20,22b-23)) ir jos nebus atsimenamos laikų pabaigoj. Šis teismas duoda naują galimybę Gyventi, pagimdo iš naujo (hebraiškai įsčios ir gailestingumas yra tas pat žodis /rachamim/ - pasigailėti, reiškia suteikti gyvenimą tarsi vėl).