Question

Mano mama alkoholike. Nuo jos labai kentejau paauglysteje, buvo ziaurus laikai. Uzaugusi isvaziavau gyventi atskirai ir kadangi per atstuma myleti lengva, tai maniau, kad atleidau jai. Meiles jai nejauciau, bet jauciau uzuojauta, gailesti, supratinguma. Bet dabar ji tapo vienisa nasle pensininke ir nori mano pagalbos. Manyje sukilo didelis pyktis, nenoriu jai padeti, nenoriu skirti jai nei laiko, nei pinigu, nes jauciu, kad ji man dar skolinga uz visas tas kancias ka sukele. Tuo paciu jauciu kalte, nes Dievas prisake gerbti teva ir motina ir myleti artima savo. Nezinau, ka daryti. Galiu su ja pakalbeti telefonu, isklausyti, paguosti, bet ne daugiau, kai ji pradeda prasyti kad padaryciau ta ar ana, kad nupirkciau kaza - as tiesiog sprogineju is pykcio, nes pas mane mazi vaikai ir as turiu jais rupintis, o cia dar mano alkoholike motina nori man atsisesti ant sprando. Ka daryti? Prasau patarkite. Aciu!

Comments

Galite duoti duonos ,bet ne pinigų ,pinigus pragers,nesileiskite manipuliojama.Kaip elgsitės spręsti tik jums.

---

Aciu!

---

Tu juk jai atleidai? Bet ar tikrai atleidai? Ar iš visos širdies?
Gerbiamoji, būtinai padėk savo mamai. Juk jūsų meilė didesnė, nei pyktis ir apmaudas, ar vis dėl to ne?
Bet pinigų duoti negalima, nes išleis alkoholiui.
Žinai, kodėl saku, kad jai padėtum? Todėl, kad meilė yra pati didžiausia vertybė, kuri kitame pasaulyje, į kurį visi keliausime, turi pačią didžiausią, niekuo neprilygstamą vertę.
Meilė yra pati brangiausia "valiuta" ir ja "nuperkama" viskas - visas pyktis, neapykanta, nuoskaudos ir visi blogi darbai.
Patikėk, mieloji, tavęs tikrai neapgaunu.

---

Iš patirties. Neatleidimas griauna Jus pačią. Tik su malda tai galima įveikti, man tai ilgas procesas, kai jau galvojau, kad tai baigėsi…aš nuperku per barbora maisto, širdyje reikia ieškoti atsakymo, kaip padėti.

---

Tikiu kiekvienu jusu zodziu, bet labai sunku myleti kai manes nemylejo. Kai mano gyvenime viskas gerai, tada be problemu, galiu ir atleisti, ir meile jauciu visiems, o kai mano gyvenime sunkumai ir zinau, kad mama niekada neisties pagalbos rankos, nepabus su anukais, nepasakys gero zodzio, tik gali girta paskambinti pasiguosti kaip jai sunku, tada sukyla visos nuoskaudos, vel is gelmiu pakyla ziaurus pyktis ir to atleidimo lyg nebuta. Taip kad tas atleidimas tai nera dalykas kuri padarai ir jau viskas - padaryta visiems laikams. Manyje vyksta nuolatine kova su pykciu, kuris vel vel prisikelia ir visos zaizdos atsiveria, ir viska skauda iki negalejimo. Sudetinga ir sunku.