Garbė Jėzui Kristui.
Norėčiau išsiaiškinti, ar nepadariau nuodėmės susiklosčiusioje situacijoje. Kalėdiniu laikotarpiu mano namuose lankėsi parapijos kunigas, buvome anksčiau susitarę, kad jis ateis pašventinti namų. Šio garbingo svečio labai laukiau, ruošiausi. Susėdus gerti arbatos, kunigas daug domėjosi mano gyvenimu: darbu, giminėmis, vaikyste, kasdienybe. Stengiausi į klausimus atsakyti atvirai, sąžiningai, nieko neslėpdama. Todėl teko paliesti ir keletą skaudžių mano praeities momentų: pasakojau apie mano Tėvelio ir Mamos mirtis, dėl Mamytės greitai progresavusios ligos mano patirtą skausmą; apie prieš kurį laiką naujoje darbovietėje patirtas patyčias, spaudimą ir viršininkės nesąžiningą, žeminantį elgesį su manimi, tuomet dar jaunute, nepatyrusia darbuotoja. Atvirai kunigui papasakojau, kaip tuo metu jaučiausi, kaip prašiau Dievo pagalbos ir vedimo patiriamuose sunkumuose, ir kaip vėliau Viešpats perkeitė mano viršininkės širdį ir po jos patirtos ilgos sunkios ligos ir gydymo, grįžusi į darbą, ji ėmė su manimi elgtis visai kitaip: visiškai pagarbiai, mandagiai, kultūringai. Tokie mūsų santykiai ir iki šiol, ir dėkoju už tai Viešpačiui.
Kalbėjomės su kunigėliu apie mano vaikystę, ir neslėpiau, kad nuostabiai sutariau su Tėveliu, o štai Mama, grįžusi pavargusi po darbų, mane kartais ir mušdavo, ne visada sugyvenome. Tik po Tėvelio mirties mudvi kažkaip labiau suartėjome, santykiai atšilo, tapo daug nuoširdesni. Dabar nuoskaudų nei Mamai, nei viršininkei nebejaučiu, viską patikiu Dievo valiai, stengiuosi nuoširdžiai melstis už mane tiek mylėjusius, tiek ir skaudinusius asmenis. Pasakojau savo svečiui, kaip nuostabiai ir gydančiai Dievas atėjo į šias skaudžias situacijas ir perkeitė mane skaudinusių asmenų širdis, kaip mane grūdino ir vedė pirmyn.
Vėliau vakare, grįžusi po vakarinių pamaldų ir Šv Komunijos ir dėkodama Dievui už kunigo apsilankymą mano bute, susimąsčiau, ar kalbėdamasi su juo kai kur netyčia neperžengiau apkalbų ribos. Suabejojau: o gal reikėjo pasakoti tik gerus dalykus ir neatsiverti apie šeimoje ir darbe patirtus skaudulius - juk taip teko kalbėti apie mano darbdavės ir Mamytės man padarytus skaudžius dalykus?.. Pokalbyje su kunigu nesijaučiau jų apkalbanti, tik sakanti tiesą, kaip viskas buvo. Iš katekizmo suprantu, kad apkalbos yra tuomet, kai apie kito asmens blogus darbus ar ydas pasakojama be tikro reikalo, tyčia, siekiant tą žmogų paniekinti ar jo vardą pažeminti, bet jeigu tiesiog pokalbyje pasakojami faktai atvirai, sąžiningai, neslepiant tiesos, kad ir nemalonios, kuomet atsakoma teisėtai klausiančiam pašnekovui, tuomet tai nėra apkalbos. Ar esu teisi?
Norėčiau patarimo ir ateičiai: greičiausiai pokalbiuose teks ne kartą įvardinti kieno nors netinkamą elgesį, gal padiskutuoti ir plačiau, apie Lietuvoje ar pasaulyje tam tikrų asmenų daromus nekrikščioniškus, nederamus veiksmus ar nutarimus... Juk jei apie visus kalbėsiu vien tik teigiamai, išeis taip, kad aš nutylėsiu ar nepripažinsiu jų daromos neteisybės, tarsi padlaižiausiu. Taip daryti man atrodo nesąžininga ir nuodėminga. Tad kaip man elgtis, kad ir nenusidėčiau apkalbomis, bet kartu ir nemeluočiau apsimesdama, kad viskas gerai nutylėdama apie kito asmens klaidą, neprofesionalumą, šiurkštumą ar kt.? Kaip pateikti faktus sąžiningai, bet nepažeminant kito gero vardo?
Dėkoju už atsakymus.
