na, Jūs uždavėte klausimą į kurį didieji krikščionybės protai mėgina atsakyti jau du tūkstančius metų :) tad nereikėtų turėti per daug vilties, kad ir po šio "atsakymo" kas nors pasidarys aiškiau.
ok. reikėtu judėti nuosekliai.
pirmas etapas
išmeskim iš galvos viską ką žinome apie Trejybę ir pasidarykime žmonėmis kurie gyveno iki Kristaus.
Dievas čia yra vienas, nekintantis, amžinas, nemirtingas ir visagalis. tuo jis labai skiriasi nuo visų kitų tautų "dievų", kurių daugybė, jie panašūs į žmones ir t.t. žydų monoteizmas iki šiol yra niekieno nepralenkta naujovė žmonijos istorijoje. ir tiek krikščionybė, tiek islamas, savo monoteimą semiasi būtent iš čia.
nereik būti dideliu išminčium, kad suprastum jog judėjams monoteizmas yra be galo brangus. tai - jų identiteto bruožas. ne tik kad Dievas yra vienas, bet Jis išsirinko Vieną Tautą iš visos jų apstybės, kad būtų jos Dievas.
gerai. dabar jau galim judėti iki Kristaus įvykio.
antrasis etapas
ateina Jėzus. kuris kalba ir elgiasi taip, jog darosi akivaizdu, kad Jo santykis su judėjų Dievu yra išskirtinis ir beprecedentinis. Jis sakosi pranokstąs netgi tokius šulus kaip Mozė ir Abraomas.
daug žmonių patiki, kad Jis - mesijas. bet čia reikia prisiminti, kad mesijo koncepcija tuo laikotarpiu buvo absoliučiai politinė ir "horizontali" ta prasme, kad buvo laukiama charizmiško lyderio kuris būtų išvadavęs Dievo Tautą iš helenizmo pančių.
čia reikėtų prisiminti ir patį Jėzaus laikotarpio kontekstą. kiek žinau mokslininkai šiuo metu randa patvirtinimų, kad Jėzaus laikotarpiu buvo bent 50 pretendentų į mesijo titulą.
Jėzus gi, apstulbindamas netgi apaštalus, šio titulo purtosi ir vadina save ne Mesiju, bet "Žmogaus Sūnumi". ką šis titulas reiškia Jėzaus lūpose - po šiai dienai mįslė ir mes to šičia neaptarinėsime.
emz... tai va, Jėzus pačiais savo žodžiais ir darbais rodo, kad jo santykis su Dievu yra išskirtinis. Jis daro stebuklus, prikelia mirusius, pranašauja. dar daugiau - jis keičia Dievo įsakus (prisiminkime žymiuosius Jo "jūs estae girdėję ... o aš jums sakau ...)!
kita vertus - Jis vadina Dievą savo Tėvu. pats pasakymas nėra labai didelė naujovė judaizme (pvz. Psa 89:27), kur Dievas buvo matomas kaip Tautos Tėvas, o kiekvienas judėjas - kaip tam tikra prasme - Jo vaikas (hebrajų kalboje nuo "vaikas" iki "sūnus" - labai netoli).
kad būtų dar įdomiau - Jono Evangelijoje Jėzus kalbėdamas apie Tėvą aiškiai skiria: "mano Tėvas" ir "jūsų Tėvas". ką tai reiškia? hmz... nežinau :) galbūt tai nurodo į Jo santykio su Tėvu išskirtinumą. galbūt.
kitas, kur kas svarbesnis dalykas, kad Jėzus kalba apie save kaip apie Tėvu Sūnų.
jei tai tebūtų šiaip "sūnystė", tai nebūtų tapę papiktinimu. tačiau Jis sakė, kad Jis yra lygus Tėvui! opa... čia jau bėda judaizmo rėmuose. nes tai griauna viską - Dievo vienumą, Jo nekintamumą (juk reiškia, kad Dievas kažkaip "pagimdė" Sūnų, t.y. Jis keitėsi) ir t.t.
na va... ir Jėzus, nieko dorai ir neišaiškinęs apie savo santykį su Tėvu miršta ant kryžiaus.
trečias etapas
jį galime pavadinti Ankstyvosios Bažnyčios laikotarpiu.
pradėti galima nuo to, kad mokiniai sako Jėzų prisikėlus iš numirusių. patvirtinti to neįmanoma, ir tai tampa kertine skirtimi tarp "tikinčiųjų" ir "netikinčiųjų".
tada kažkas įvyksta toje ankstyvojoje mokinių bendruomenėje. pradžioj buvę pilni nežinojimo ir baimės, kažkuriuo momentu jie išgyvena kažkokį lūžį - jie pradeda liudyti ir skelbti Jėzaus mokymą. tą lūžį pati Bažnyčia įsivardija kaip Šventosios Dvasios atsiuntimą.
-x-x-x-
čia galime trumpai apibendrinti -
yra trys ryškios istorinės patirtys: ST (judaizmo), Jėzaus įvykio, ir lūžio ankstyvojoje tikinčiųjų bendruomenėje. patirtys, kaip žinia, yra toks dalykas, nuo kurių kuo labiau tolstama, tuo labiau relektuojama :)
taip ir Bažnyčia, turėjo galiausiai imtis ir įvardyti ką reiškia visa tai kas nutiko (tiek judaizmo, tiek Jėzaus, tiek ankstyvosios bendruomenės laikotarpiu), ir kaip tai dera tarpusavyje.
prasideda
ketvirtasis - teologijos - etapas
čia vyksta būtent tai ką Jūs minėjote - mėginimas Logišku Protu suvokti ir įvardyti tai kas įvyko.
kartais Logiškas Protas neteisingai tapatinamas su gamtamoksliniu pasaulėvaizdžiu, teigiant, kad tai ko negalima patikrinti bandymų metodu - yra nelogiška :))) emz... kalbant tiek apie filosofiją, tiek apie teologiją, mes suprantame, kad tiesą galima pažinti ir ne tik empiriniais metodais, ir kad tiesos šaltinis gali būti ir apreiškimas ar net intuicija. tai čia tokia svarbi pastaba prieš pradedant.
o toliau - tiesiog procesas ir mėginimas pasotinti vilką nepapjaunant avies :)
Kristus niekad niekur nėra pasakęs, kad yra ne vienas Dievas, o daugiau. taigi, teologija laiko šį faktą nepajudinamu - monoteizmas išlieka nepaneigtas.
kita vertus, labai greitai buvo prieita iki supratimo, kad net jei ir egzistuoja "Trejybė", tai tie Trys negali būti jos "dalys", nes kitaip Dievas taptų nebetobulas, sudarytas iš "detalių", ir Jo pilnatvė tebūtų pasiekiama sudedant "detales" į vieną krūvą.
todėl nukalamas teiginys, kad kiekvienas Trejybės Asmuo yra pilnai Dievas, ir kad Trejybė yra nedaloma. kai sakau "nukalamas teiginys", tai tą reikėtų suprasti kaip atpažinimo veiksmą (istorinės patirtys reflektuojamos Logiško Proto), o ne nuostatą maždaug: "mes nusprendėme, kad dabar Dievas bus toks" :)
galiausiai atsiremiama į Asmenų skirtingumo ir Jų vienybės problemą, kuri grasina daugdievyste. čia teologai po šiai dienai laužo ietis :) emz... gal šitam atsakyme užteks pasakyt tiek, kad viena iš bendrai priimtų nuostatų yra tokia, kad Trejybės Asmenys yra atpažįstami per skirtingą Dievo veikimą - kuriant, gelbstint iš nuodėmės, ir dovanojant tikėjimą bei pažinimą.
aišku, būtų galima sakyti, kad visa tai - to paties vieno Dievo skirtingas veikimas.
taip ir yra :) tačiau bėda yra pats Jėzus - Jis kalbėjo ir darė taip, kad Jo Sūnystė yra akivaizdžiai skirtinga, nei, sakykim, mūsų sūnystė :) iš to, beje, nukalamas teiginys, kad Jėzaus Sūnystė yra prigimtinė, o mūsų - iš įsūnijimo (t.y. mes tampame Dievo vaikais per išgelbėjimą iš nuodėmės ir Eucharistiją - didžiąsias Kristaus dovanas).
-x-x-x-
Apie Trejybę kalbant reikia būti pasiruošus nuolat grįžti į pradžią sakant, kad nieko taip ir nesužinojome :) Lygiai kaip vieno Dievo atpažinimas yra absoliuti naujovė (kuri ne ką lengvesnė nei Trejybės klausimas), lygiai taip ir Vieno Trejybinio Dievo problema yra analogų neturintis dalykas.
-x-x-x-
dėl Kristaus ir Tėvo "atskirtumo" - buvo kalbėta šičia:
http://klauskkunigo.lt/2599/jėzus-ant-kryžiaus-meldėsi-pats-sau?show=2643#a2643
sėkmės gilinantis :)
