tikrai užjaučiu dėl mylimo vyro mirties...
tokios patirtys tikrai viską apverčia aukštyn kojomis ir, neretai, "subalamūtija" protą, kuris vis tiek stengiasi rasti paaiškinimą tam kas įvyko.
emz...
aš manau, kad pirmas, ir pats svarbiausias dalykas kurį reikėtų padaryti - tai stoti ir pasakyti sau, kad: "aš nežinau ką Dievas apie mane sako arba galvoja".
taip - Jūs parašėte kaip Jums atrodo :) bet lygiai taip apie Jus galėtų galvoti ir, sakykim, kokia nors Jūsų pažįstama. o Dievas? negi Jis žmogus, kad nusileistų iki tokių smulkmenų kaip kaltinimas?...
juk kaltiname tada kaip norime įrodyti tiesą. o Dievui tiesos įrodinėti nereikia, Jis ją žino visada, visą ir pilnai. šia prasme Jis netgi Jus pažįsta geriau nei Jūs pati, ir gali pasakyti apie Jus teisingiau, nei Jūs pati - ir kas Jūs esate, ir kaip Jis Jus mato...
kad Jumyse daug savęs kaltinimo - nenuostabu. ypač moterys šiuo metu yra tam gundomos. ta savigrauža, tam tikra prasme, yra "patogi", nes nereikia nieko toli ieškoti, o atkelti iš savo gyvenimo bjaurių dalykų kiekvienas sugebame greitai ir kokybiškai.
tačiau svarbiausias klausimas yra: "ar Dievas tikrai mato Jus būtent šitaip?"
kad Jūs taip save matote - ok. mes visi šia chroniška savęs kaltinimo liga sergame. bet Jis?
ir, pripažinkite, Jo nuomonė šiuo atveju yra svarbesnė už jūsiškę :) nes ne Jūs pati save sukūrėte. todėl Jis turi didesnę teisę į žodį šiuo atveju. nes Jis geriau žino kokia Jūs esate.
tad užuot graužus ir kaltinus save (juolab priklijuojant šiam kaltinimui "dievo" autoritetingumą), gal reikėtų stoti ir pamąstyti kaip čia būtų įmanoma išgirsti ką Dievas iš tiesų apie mane galvoja (o ne "ką aš manau, kad Dievas apie mane mano").
argi tikrai esate piktavalė?
argi tikrai tie sprendimai nebuvo Jums pačiai sunkūs?
argi tie veiksmai Jūsų pačios neįskaudino?
argi visa tai darėte ne ieškodama didesnės laimės?
argi esate kietaširdė ir nemylinti?
tad pasakykite man, argi Dievas, ieškantis kiekvieno nusidėjėlio ir kaip Tėvas besidairantis į kelią, ar kokia jo dukra, pusę gyvenimo praklajojusi toli nuo namų, gyvenimo sudaužyta ir įskaudinta, vieną dieną nepasirodys tolumoje, begrįžtanti? argi neišbėgs Jis jos pasitikti? savo dukrelės?
jei jau Jūs nesugebate būti kietaširdė - kaip gi Jis galėtų?
juk mylite net savo negimusius vaikus. tad kaipgi Dievas galėtų nemylėti Jūsų - gimusios?
galiausiai... Jo atleidimas yra greitas. jis paruoštas. laukia ir ilgisi būti suteiktas. tačiau tai yra nemaža kelionė. nes mes mokame mylėti visus aplinkui, tik ne save pačius. sugebame atleisti net pikčiausiems priešams, bet tik ne sau. mokame gydyti visokius sužeidimus, bet save žalojame patys.
tad ir šičia, klausimas yra ne "ar Dievas man atleis", tačiau "ar Tu esi pasiruošusi priimti Tiesą, kad Dievas Tau atleidžia ir atleisti sau pačiai už tai ką esi padariusi?"
atleidimas sau - tai neatsiejama Dievo gailestingumo priėmimo dalis.
-x-x-x-
ką patarti moteriai praradusiai mylimą vyrą?... kas drįstų patarinėti?
tad ir aš tik galiu parodyti samarietę prie šulinio, susitinkančią Jėzų. ieškojusią ir besiilgėjusią vyro, ir atradusią Tą, Kuris jai "pasakė viską ką ji yra padariusi" - atmetė jos melavimus sau pačiai, savęs kaltinimus ir gėdas, ir pasakė kaip Jis ją mato, kas ji yra Jo žvilgsnyje. atkūrė jos orumą!
sakyčiau... keliaukite į rekolekcijas. vienai-dviem dienom, pabūkit tyloje kokiam vienuolyne. imkit Jono Evangeliją ir skaitykite klausdama: "Dieve, kaip Tu mane matai? kas aš esu Tavo žvilgsnyje?"
ir šiaip... gėda, baimė ir nevertumo jausmas - tai paskutiniai velnio koziriai norint sulaikyti žmogų nuo Išpažinties :) jei jis Jūsų gyvenime jau išmetė šias kortas, žinokite, kad Išpažintis nebetoli :) Dievas jau įsakė angelams plušėti ruošiant Jūsų kelią iki klausyklos :)
+ maldoje kartu.