Jau beveik metai išgyvenu žmonos mirtį po onkologinės ligos. Liga prasidėjo po užsimezgusio, bet negimusio kūdikio mirties. Negaliu atsikratyti klausimo "kodėl?" ir "už ką?". Pusę metų meldžiau Dievą duoti man atsakymą: per sapnus, per ženklus, per kitus žmones. Stengiausi būti pastabus. Bet nieko, iš vis nieko nesulaukiau. Pavargau melstis, lankausi Bažnyčioje, bet sąmoningai nesimeldžiu, tik dalyvauju liturgijoje. Man tai - kaip terapija (giesmės, smilkalai, ramybės palinkėjimas aplinkiniams), bet nejaučiu Dievo veikimo savo gyvenime. Nenoriu pykti ant Dievo, nenoriu jo kaltinti. Pasidariau sau išvadą, kad Dievas nesikiša į mūsų gyvenimus. Mes patys esame atsakingi už viską. Kažkur skaičiau, berods, Šv. Tomo Akviniečio interpretaciją apie pasaulio sukūrimą. Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų per šešias dienas, o septintą nuėjo ilsėtis. Pasak Akviniečio Dievas ilsisi, o mes patys esame atsakingi už mums padovanotą kūriniją. Tikiu, kad žmonos liga ir kūdikio mirtis nėra Dievo plano dalis. Tai - neigiami žmogaus veiklos padariniai: užterštas maistas, toksinės medžiagos mūsų aplinkoje, stresai, genai, Černobilis, bet ne Dievas. Jis nesikiša. Kai taip pradėjau galvoti, man pasidarė lengviau, pradėjau sapnuoti. Bet vis dar laikau save tikinčiu į amžinąjį gyvenimą, sielų susitikimą Danguje. Nenoriu pražudyti savo sielos. Prašau, paaiškinkite, ar toks požiūris ir tokia nuostata Dievo atžvilgiu nėra nuodėmė? Jeigu TAIP, prašau, patarkite kaip man susitaikyti su žmonos ir negimusio vaikelio mirtimi. Tik prašau, nesakykite, kad toks Dievo planas, nes tada aš jo nesuprantu ir mano žmogiška prigimtis neleidžia to nei suprasti, nei priimti.
